„Dior“ namai kūrė nepatogias, tačiau dailias sukneles, o jų istoriją lydėjo ir feministiniai lozungai, ir garsių vardų garbės nedarantys poelgiai.
Brangus Christianai, tai – revoliucija!
1947-ųjų vasario 12 dienos rytas Paryžiuje. 10 val. 30 minučių, adresu Avenue Montaigne 30, 42-ejų menkai žinomas modeliuotojas Ch.Dioras, iki tol kūręs tik skrybėles ir parfumeriją, pristatė savo drabužių kolekciją.
Besibaigiant pasirodymui vyriausioji žurnalo „Harper's Bazaar“ redaktorė Carmel Snow modeliuotojui pasakė: „Brangus Christianai, tai – tikra revoliucija! Jūsų suknelės kuria visiškai naują įvaizdį“!
Būtent šiais žodžiais – naujas įvaizdis, kuris angliškai rašomas new look, ir buvo vadinamas Ch.Dioro sukurtas siluetas.
Neįtikėtinai liekna talija, platus sijonas, tiesūs pečiai – praėjus dvejiems metams po Antrojo pasaulinio karo Ch.Dioras madai grąžino moteriškumą, patogumo nepaisymą, siekį pamiršti apie taupymą ir pragmatiškumą bei tikrą prabangą.
Vilkint Ch.Dioro rūbais nesolidu bėgti ar stovėti prie staklių: Ch.Dioro moteris – mūza, kuriai derėjo lenktis.
Jai ir lenkėsi. Jau 1949 metais „Dior“ mados namų, įkurtų gelbstint verslininkui Merceliui Boussacui, siuviniai sudarė tris ketvirtadalius prancūzų eksporto.
Ir nors Ch.Dioras turėjo kritikų, kad ir Coco Chanel, kuri teigė, jog tik vyras, niekada neturėjęs artimų ryšių su moterimi, gali pasiūti tokį nepatogų rūbą, jo sukurtą naują įvaizdį pamilo ir amerikiečiai, ypač Holivude, ir europietiškoji aristokratija.
Ch.Diorą peikė už tai, kad esą jis naudoja pernelyg daug audinio, kad kuria nerealų įvaizdį, kaip turi atrodyti moters kūnas (jo švarkai ir suknelės ties juosmeniu buvo itin ankšti), ir dėl to damos suserga anoreksija.
Nepaisant viso to, modeliuotojo sukurtas „new look“ mados istorijoje paliko ryškią žymą.
Pop kultūros lipdytojas
Mados kūrėjas staiga mirė 1957 metais. Tąsyk kūrybinio direktoriaus pareigas perėmė Yvesas Saint Laurentas. Tebuvo praėję dveji metai, kai jis į „Dior“ mados namus atėjo dirbti asistentu.
Y.Saint Laurento pirmoji kolekcija „Trapecija“ prekės ženklui pelnė didžiulę sėkmę. Dizaineris joje akcentavo jaunystės dvasią, drąsius fasonus, o esmine kolekcijos detale tapo trumpos trapecijos formos suknelės.
Modeliuotojas pristatė ir patrumpintas striukes iš krokodilo odos bei paltus iš audinių.
Madingos bohemos įvaizdis, kurį Y.Saint Laurentas sukūrė įkvėptas amerikiečių poparto ir rašytojų bitnikų kūrinių, įtiko toli gražu ne visiems. Tiesa, kiek vėlesniais metais, kai Y.Saint Laurentas įkūrė savus mados namus, būtent gebėjimas žaisti jaunimo pop kultūra, dizaineriui leido tapti tuo, kuris ją ir kuria.
Itin Y.Saint Laurento už jo meilę kontrkultūrai nemėgo „Dior“ namų bendraįkūrėjas M.Boussacas.
Kai Alžyre kilo karas, dizaineris buvo pašauktas į kariuomenę. Mados namų vadovybė tam dvejus metus priešinosi. Tačiau po nevykusio sezono 1960-aisiais Y.Saint Laurentas vis dėlto išvyko į Alžyrą, o jo pareigos perleistos Marcui Bohanui.
Nė minties apie revoliuciją
Naujasis kūrybos vadovas nustatė prekės ženklo kryptį artimiausiems trisdešimčiai metų – konformistas M.Bohanas išryškino ištikimybę tradicijoms. Jo kūrybiniu šūkiu tapo frazė: „Nepamirškite moters!“.
Nuo pat pirmos dienos M.Bohanas ėmė kurti savą stilių. Jis priešinosi madingam siekiui priblokšti ir kalbėjo, kad rūbas neturi sutelkti dėmesio į save, o tik pabrėžti moters žavesį. Toks M.Bohano požiūris leido išpopuliarinti kolekcijas tarp tokių žvaigždžių kaip aktorės Grace Kelly, Mia Farrow ir dainininkė Marlene Dietrich.
M.Bohanas neturėjo Ch.Diorui būdingos drąsos, todėl per 30 metų mados namams tapo būdingi prabangūs audiniai, klasikiniai siluetai ir atsargiai pristatomos naujovės.
Įsimintiniausi M.Bohano karjeros „Dior“ namuose momentai buvo: „slim look“ (atsakas „new look„), žakardinės suknelės su gobtuvais, skirtos aktorei Sophiai Loren, ir kolekcija à la russe, įkvėpta filmo „Daktaras Živago“, pastatyto 1965 m.
Demonstruojant modelius pristatyti kailiais apkraštuoti, plačiais diržais paltai ir aukšti juodi auliniai batai. M.Bohano braižui galima priskirti ir vakarines šilkines tunikas, cigarečių formą atkartojančias kelnes ir gėlių motyvais puoštus rūbus.
Gerbiamų ir komerciškai sėkmingų mados namų kolekcijos elegantiškoms vidutinio amžiaus moterims kurtos atidžiai ir atsargiai – karaliaujant M.Bohanui apie jokią revoliuciją ir nebuvo galima kalbėti.
Beveik taip pat gerai, kaip Ch.Dioras
Po jo į pagrindinio dizainerio vietą stojo Gianfranco Ferre, kūręs modelius „Dior“ namams nuo 1989-ųjų iki 1997-ųjų.
Apie šį žmogų ne sykį kalbėta, jog jis – tas vienintelis, kuris modeliuoja vos ne geriau už patį Ch.Diorą.
G.Ferre kūrė klasikinio silueto sukneles su origamio elementais ir masyviomis drapiruotėmis. Pirmasis ne prancūzas, ėmęs vadovauti „Dior“ mados namams, atsisakė kolekcijas gaubusio romantizmo šydo. Jo siluetai buvo griežti, sausi ir komerciškai sėkmingi. Tuo metu mados namai kaip sykis perėjo po LVMH sparnu ir atidarė vieną butiką po kito.
Skambiai pradėjęs, skambiai baigė
1997-aisiais G.Ferre sulaukė pamainos – Johno Galliano. Ambicingas ispanas dizaineris, turintis britiško ir itališko kraujo, iš esmės pakeitė prekės ženklo kryptį, akcentuodamas norą priblokšti.
Savo darbą „Dior“ mados namuose pats modeliuotojas vertino kaip galimybę nukrėsti dulkes nuo senųjų „Dior“, mat tuo metu, kai J.Galliano perėmė kūrybos vadovo vairą, šie mados namai buvo siejami išskirtinai su rūbais vidutinio amžiaus moterims.
J.Galliano sujungė istorinius motyvus ir glamūrinę prabangą, rytų audinius su europietiškais kostiumais, kūrė siurrealistines skrybėles ir sukneles su pieštomis drapiruotėmis.
Šis mados kūrėjas rengė teatralizuotus pasirodymus, stadionus paversdamas Bulonės mišku, Vaterlo stotį – dykuma, Versalio rūmų oranžeriją – vandeniu užlietu 150 metrų ilgio podiumu.
O rūbus pristatančios manekenės ne šiaip žygiavo pakyla, bet vaidino paties J.Galliano sumanytus personažus. Publikos dėmesį per šio dizainerio modelių pristatymus kaustė specialieji efektai. Žaidimas publikos jausmais – tai paties Ch.Dioro įtvirtinta tradicija, kurią J.Galliano išsaugojo, praplėtė ir privedė iki absurdo.
Su „Dior“ J.Galliano atsisveikino su jam būdingu noru priblokšti: dizaineris prisimaukė bare, čia buvusiems žydams drėbė, jog myli A.Hitlerį, o po tokių pokštų nedelsiant buvo pašalintas iš mados namų.
Už rasistinius ir antisemitinius pareiškimus modeliuotojo laukė teismas ir gydymas nuo alkoholio. Nepaisant to, visiškai susigrąžinti gerą reputaciją J.Galliano taip ir nepavyko, nors formaliai į darbą jis grįžo ir dabar kuria modelius mados namams „Maison Martin Margiela“.
Su M.Galliano stiliumi baigta
2012-aisiais „Dior“ mados namų kūrybos direktoriumi tapo Rafas Simonsas. Jis į šį postą buvo paskirtas likus vos aštuonioms savaitėms iki kolekcijos, kuri įprastai kuriama aštuonis mėnesius, pristatymo.
Jau po pirmosios naujojo kūrybos vadovo kolekcijos tapo aišku: su M.Galliano stiliumi baigta.
R.Simonso kursas buvo moteriškumas, Ch.Dioro idėjų modernizavimas. R.Simonsas paliko formą, tačiau pašalino visas nereikalingas detales.
Įliemenuoti švarkai, pūsti sijonai su pasijoniais ir elegantiškos „new look“ stiliaus suknelės – R.Simonsas pirmenybę teikė ne rizikai, o siekiui išlaikyti mados namų dvasią, nepaisant to, kad savo asmeninėse kolekcijose propagavo lakoniškumą, aiškumą ir grafines linijas.
R.Simonsas kūrybos vadovo kėdėje neužsibuvo – jau 2015-aisiais jis iš šio posto pasitraukė savo noru. Dizaineris nutarė daugiau dėmesio skirti ir kitoms gyvenimo sritims bei savo prekės ženklo plėtrai. Kiek vėliau R.Simonsas perėjo į „Calvin Klein“.
Ant podiumo – fechtuotojų ekipiruotė
Dabar „Dior“ kūrybos vairas patikėtas Mariai Graziai Chiuri. Netrukus po paskyrimo ji pareiškė, kad nori kurti drabužius moterims, neatsižvelgiant į aprangos skirstymą moterims ir vyrams, jaunoms ar nelabai, klasiką ar šiandieną. Ar M.G.Chiuri pavyks tokį sumanymą įgyvendinti, dar anksti spręsti.
Pirmoji jos pristatyta kolekcija atkartojo fechtuotojų ekipiruotę. Dygsniuoti antkrūtiniai tapo korsetais, o striukės asimetriškais užsegimais – švarkais. Pūstus kelių sluoksnių permatomo tiulio sijonus modeliuotoja pasiūlė dėvėti ant sportinių apatinių.
Pirmoji kūrybos direktorė tarp būrio vyrų nevengia feminizmo temos. Tarp kolekcijos, praėjusį rudenį pristatytos Paryžiaus mados savaitėje, būta ir paprasčiausių baltų marškinėlių su užrašais: „We Should All Be Feminists“ (angl. – „Mes visos turėtume būti feministės“).
