Dirba nuostolingai ar užsidirba iš pelno? ŽŪM kasmet peržvelgdavo jai pavaldžių institucijų veiklos rodiklius. Tačiau nė vienos nepajudino net ir tada, kai jas imdavo tąsyti skandalai.
Pastaruoju metu jie apniko Nacionalinę žemės tarnybą, kuri apskritai yra praradusi žmonių pasitikėjimą. Juk būta gausybės atvejų, kai gavę iš NŽT duomenų miestuose gyvenantys „jaunieji ūkininkai“ įsigydavo žemės, kurią iš valstybės nuomodavosi tikrieji ūkininkai. Ir ne be žemėtvarkininkų pagalbos.
Šiuo metu ir pati ŽŪM atlieka tarnybinį patikrinimą dėl NŽT vadovo Danieliaus Kuprio veiklos – įtariama, kad jis galėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi nuomodamasis valstybinę žemę. Skandalai nesibaigia ir Vilniuje, jie susiję su žemės sklypų iš valstybės nuoma.
Anot žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, NŽT, o kartu ir kitų Žemės ūkio ministerijai pavaldžių įstaigų pertvarka yra būtinybė.
– Ką darysite dėl NŽT? Naikinsite? – „Lietuvos rytas“ paklausė B.Markausko.
– Ji bus pertvarkyta. Kovo 1-ąją visi NŽT darbuotojai gaus atleidimo lapelius. Ypač vadovų laukia rimtos permainos – jie turės keistis, bus keičiama ir tarnybos struktūra.
Reorganizuoti tarnybą seniai reikėjo – toliau ši situacija nebegali tęstis. Deja, daugybės klaidų nebeįmanoma ištaisyti. Daugumoje kaimo vietovių žemės reforma jau baigta arba artėja link pabaigos. Žmonėms, kurie patyrė skriaudų, – kuriems blogai pamatuota žemė ar nenumatyti servitutai, šiuo metu lieka tik viena išeitis – bylinėtis.
Tačiau dar yra nemažai valstybinės žemės, kurią prižiūrėti turėtų valstybės institucija. Vėliau, galutinai baigus žemės reformą, teks apsispręsti, ką su ja daryti – leisti privatizuoti ar palikti visuomenės reikmėms.
– Kiek žmonių neteks darbo NŽT?
– Manau, kad maždaug trečdalis. Apskritai tai – ministerijai pavaldi įstaiga, nuo kurios pradedama reforma. Ji palies ir kitas.
Nėra kitos išeities, nes valdymo aparatas – per didelis, neveiksmingas.
Tačiau svarbu ir tai, kad žmonėmis, kurie bus atleisti, būtų pasirūpinta.
– NŽT turės nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį su nekilnojamojo turto bendrove „Hanner“ dėl sklypo buvusiame „Žalgirio“ stadione ir greta jo. Bent jau to reikalauja prokurorai, mat sklypas buvo išnuomotas ne aukciono būdu. O tokių atvejų sostinėje – daugybė. Ką darysite?
– „Hanner“ situacija – viena ryškiausių. Reikia pripažinti – daugeliu atvejų nieko neįmanoma pakeisti. Vilniuje niekas tiksliai nė nežino, kiek namų stovi investuotojų nuomojamoje valstybinėje žemėje. Priversti ją nupirkti? Tai sukeltų neregėtą skandalą.
Juk buvo laikas, kai buvo leidžiama keisti nuomojamos žemės paskirtį iš žemės ūkio paskirties į tinkamą statyboms.
Ne tik NŽT, bet ir savivaldybės čia privirė košės. Verslininkai kažkam – ne valstybei – brangiai sumokėjo už tuos pastatus ir įsigijo teisę į žemės nuomą.
Tad šiuo metu geriausias sprendimas būtų braukti brūkšnį, įvardyti, kokie neteisingi sprendimai buvo priimti, verslui leisti tęsti statybas. Bet ateityje visa tai būtina sutvarkyti – reglamentuoti.
– Žuvininkystė – dar viena sritis, kurią persekioja skandalai, susiję su ES parama. Ar ją palies permainos?
– Yra keletas degančių taškų. Vienas jų – vadinamasis žuvų aukcionas, kuriame žuvis turėjo pardavinėti žvejai. Bet kilo nesklandumų, nebuvo kontrolės ir žvejai to nedarė. Vėliau buvo nutarta investuoti dar kartą – sukurti valstybinę žuvų perdirbimo įmonę. Tačiau ir tai nepasiteisino.
Vis dėlto valstybė neturi imtis verslo. Turime stiprių, gerai dirbančių žuvų perdirbimo įmonių, jų konkurencija yra didelė. Įsiterpti valstybei su tokiu mažu objektu neprotinga.
Šiuo metu Valstybinės žuvies perdirbimo įmonės skola jau siekia 200 tūkst. eurų. Viena galimybė – paskelbti bankrotą, kita – padengti skolas ir perduoti ją Turto fondui privatizuoti. ŽŪM yra už antrąjį variantą, nes tuomet nereikėtų grąžinti 1,5 mln. eurų ES paramos.
– Ministerijai yra pavaldžios septynios žuvis vandens telkiniams įveisti auginančios įmonės. Ar jos išliks?
– Ko gero, kokias keturias iš tų valstybinių įmonių vertėtų privatizuoti.
Valstybei tuo nereikėtų užsiimti, nebent valstybinės įmonės augintų tam tikrų rūšių žuvis, pavyzdžiui, starkius. Todėl pats laikas įvertinti, kiek žuvų jauniklių gali užauginti verslo įmonės.
Turime ir Žuvininkystės departamentą, ir Žuvininkystės tarnybą. Pastarosios įgyvendinti projektai, naudojant ES lėšas, buvo sėkmingi. Bet pati ši tarnyba yra per didelė, tad teks ir dėl jos svarstyti.
– Lietuva – viena tų ES valstybių, kur pajamos, gaunamos iš vieno hektaro žemės, yra mažiausios. Be to, yra bene 16 tūkst. ūkių, kurie nevykdo jokios veiklos, tik deklaruoja žemę – nekuria pridedamosios vertės. Gal ir jiems metas sunerimti?
– Ne šiaip sau į vyriausybės programos gaires įrašėme vieną svarbų rodiklį. Tai žemės ūkio produkcijos kiekis eurais, tenkantis vienam hektarui žemės ūkio naudmenų. Pernai tai sudarė 760 eurų iš hektaro – kone mažiausiai ES. Vis dėlto planuojame, kad per ketverius metus pajamos turėtų pakilti iki 900 eurų.
Kitas rodiklis – vidutinės pajamos per mėnesį, tenkančios vienam ūkiui kaime. Pernai tai buvo 764 eurai. Planuojama, kad iki 2020-ųjų pajamos pakils iki 1085 eurų.
– Teks versti ūkininkus dirbti našiau?
– Ne, ne apie našumą čia kalbama, bet apie produkcijos pardavimą. Vienas būdų – didinti ūkininkų derybinę galią, plėtojant kooperaciją. Nuolat tenka girdėti skundų, kad prekybos tinklai arba perdirbėjai spaudžia ūkininkus mažindami supirkimo kainas. Tuo metu kooperacija ūkininkams suteiktų stiprumo ir galios derėtis.
O kol kas žemės ūkio kooperatyvų dalis, vertinant žaliavos supirkimą ir realizavimą, sudaro 30 proc. Manau, kad būtų gerai, jei per ketverius metus šis rodiklis pakiltų iki 40 proc.
Kooperatyvai šiuo metu perdirba vos 1 proc. žaliavos. Būtų gerai, kad tas perdirbamas kiekis iki 2020-ųjų pabaigos padidėtų iki 2,5 proc.
Vis dėlto šie skaičiai liudija esant nemenkų sunkumų. Juk nuo 2004-ųjų, kai Lietuva įstojo į ES, į žemės ūkį investuota kone 23 mlrd. eurų, bet ūkių diferenciacija milžiniška. Yra labai stambių ūkių – koncernų ir yra gausybė labai mažų, negavusių jokios ES paramos.
Pastaruoju metu buvo sustabdytas finansavimas tų projektų, kuriuose numatyta modernizuoti valdas arba kuriose prašoma paramos jauniesiems ūkininkams įsikurti bei žaliavai perdirbti.
Šių projektų finansavimas keisis. Pavyzdžiui, parama, skiriama valdoms modernizuoti, bus mažinama nuo 200 tūkst. eurų iki 50 tūkst. eurų, bet paraiškas pateikti bus daug paprasčiau. Pirmenybė bus teikiama ūkininkams, dar negavusiems paramos.
Taip pat investicijos pirmiausia turės atitekti ne naujai žemės ūkio technikai, bet gyvulininkystės ūkiams – pastatams statyti, įrangai supirkti. Pirmenybė bus teikiama ir augalininkystės bei daržininkystės projektams.
– O tie 16 tūkst. nieko neveikiančių ūkininkų? Koks jų likimas?
– Ir anksčiau buvo bandoma išrankioti vadinamuosius sofos ūkininkus iš tiesioginių išmokų katilo.
Ne itin sėkmingai. Dabar atsiras naujovių – tiesioginių išmokų deklaracijose bus atskiras punktas, numatantis, kad deklaruoti pasėlius gali tik tie, kurie dirba žemę.
Šiemet bus atliekama ir dviguba patikra, atsižvelgiant į gyvulių registrą bei žemės ūkio technikos registrą. Ir papildomai bus tikrinami tie žemės savininkai, kurie neturės nei gyvulių, nei technikos.
– Europos Komisija grasina Lietuvai sankcijomis – 677 tūkst. eurų bauda ir dideliais delspinigiais už tai, jei nebus pakeisti teisės aktai, ribojantys žemės pardavimą užsieniečiams. O štai vokiečiai sunerimo, kad pas juos didėja spekuliacija žeme. Bus persvarstyti teisės aktai, susiję su žemės pardavimu?
– Žvilgtelėjau į statistiką – iš viso tik du tikri užsieniečiai Lietuvoje yra nusipirkę žemės. Išties šiuo metu užsienio pilietis turi galimybę įsigyti žemės ūkio įmonę su visa žeme – įstatymas nuo to neapsaugo.
Vis dėlto Europos Komisija yra susirūpinusi tuo, kad ir kitose ES šalyse žemę vis dažniau perka spekuliantai.
Tai – patraukli investicija tiems, kurie turi laisvų pinigų, Lietuvoje – taip pat. Saugikliai neveikia. Būta, kai ir įmonės, ir jų keli tūkstančiai hektarų žemės nuperkama, o teisėsaugos institucijoms tokie sandėriai nerūpi.
Svarbu, kad atsirastų nauji ir patikimi saugikliai, pastojantys kelią spekuliacijai žeme. Ir kad nebūtų pažeidžiamas įstatymas, numatantis teisę įsigyti ne daugiau kaip 500 ha.
– Pieno rinkos dalyviams kliūva ir tai, kad esate susijęs su kooperatyvu „Pienas LT“ ir kad jūsų motinos ūkis yra kooperatyvo narys.
Sausį Briuselyje atsidūrėte tarp pienininkų, protestuojančių prieš užmojus parduoti pieno miltelius, sukauptus intervenciniuose sandėliuose, nes imtų kristi pieno kainos. Praradote budrumą?
– Kooperatyvas – vienas mano svarbiausių padarytų darbų. Kadaise, apie 2008-uosius, pačioje ŽŪM svarstėme, ką daryti su pinigais, kurie buvo skirti iššūkiams įveikti, – ar įvesti kaime plačiajuostį internetą, ar investuoti į pieno sektorių. Tada juk ir nutarėme kurti kooperatyvą.
Motinos pajaus dydis nesiekia nė vienos tūkstantosios įmonės įstatinio kapitalo.
O dėl protesto, tai manau, kad valstybė turi būti silpnesniojo pusėje, kad būtina valdžiai bendrauti su ūkininkais. Būtų keista, jei būtų atvirkščiai.
– Pieno perdirbėjams atsivėrė Japonijos rinka, jau jie dairosi ne tik į Kiniją, bet ir į Jungtinius Arabų Emyratus. O štai Rusija ėmė ir prakalbo, kad metų pabaigoje ar dar anksčiau atšauks embargą. Gal čia toks taktinis jos ėjimas – atitraukti lietuvių dėmesį nuo gerų rinkų?
– Man tos žinios kelia šiokį tokį nerimą. Kalbėsiu apie tai su pieno perdirbėjais.
– Nebus taip, kad jie nenorėtų savo produktų gabenti į Rusiją. Tačiau labai svarbu, kad neišsižadėtų rinkų, į kurias šiuo metu eksportuoja ar netrukus pradės tai daryti. Tikiuosi, kad jie įvertins riziką.
Išties Rusija pati beveik apsirūpina paukštiena, jautiena, kiauliena, bet ne pienu. Jos įmonių pieno produktų kokybė labai prasta.
