Globalioje ekonomikoje Kinija – nepralenkiamas stipruolis. Paskutinius tris dešimtmečius ekonomikos augimu šalis pirmauja, daugybė industrijų, kurioms subręsti vakaruose reikia daugybės metų, Kinijoje sėkmės pasiekia vos per kelerius.
Pažangos kaina
Dauguma ekonominio Kinijos gyvenimo verda industrinėse zonose, šalia kurių nuo nulio statomi ištisi miestai, skirti apgyvendinti fabrikų darbuotojus.
1984-2010 m. tokių zonų skaičius Kinijoje išaugo beveik 5 kartus – nuo beveik 9 tūkst. iki 42 tūkst. kvadratinių kilometrų. Visiems šiems miestams pastatyti per trejus metus Kinija išnaudojo daugiau betono, nei Jungtinės Amerikos Valstijos per visą dvidešimtą amžių.
Nepaisant net antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje plėtros mastai viršijo jos poreikį. Susidūrus su mažėjančiomis kainomis ir krentančiais pardavimais, iš dalies dėl pertekliaus, Kinijos vyriausybė turėjo sustabdyti kai kurių industrijų plėtrą.
Tai lėmė didžiulę bangą atleidimų. Tokiose vietovėse kaip Hebei, Pekiną iš Šiaurės supančioje provincijoje, padariniai buvo ypatingai skaudūs. Kadaise klestėjusiame regione, vadintame šalies plieniniu diržu, daugybė valstybės valdomų įmonių buvo uždaryta, o privatūs plieno fabrikai vos išsilaiko nebankrutavę. Toks pats likimas ištiko ir kitus „nepažangius“ sektorius, o visoje Kinijoje pridygo „fabrikų zombių“.
Kinijoje perėjimas iš tokių industrijų kaip plienas į elektroniką, telekomunikacijas ir biotechnologijas įvyko labai greitai. Europa ir Amerika tokius pokyčius taip pat išgyveno, tačiau pasikeitimai čia vyko lėtai. Kinijos aukštųjų technologijų revoliucija užtruko vos kelis metus.
Tušti miestai, fabrikų griaučiai
Prie to prisidėjo ir Kinijos vyriausybė, kuri, bandydama pertvarkyti šalies ekonomiką, tradicinius sektorius, tokius kaip kasyba, plieno bei cemento produkcija, paliko be daugybės darbo vietų.
Netoli Huanghės upės įkurtuose miestuose Changzhi ir Luliange stūksto tušti cemento fabrikų, nesugebėjusių prisitaikyti prie pokyčių, griaučiai. Kitos gamyklos savo veiklos nestabdo tik todėl, kad turi daugybę skolų, kurias būtina susimokėti – fabrikai, kuriuose ankščiau dirbo tūkstantis darbuotojų, dabar bando išsiversti su mažiau nei 100.
Pokyčiai pėdsakus paliko ir miestuose, sukurtuose specialiai emigrantams darbuotojams. Didžiuliai regionai virto miestais-vaiduokliais, kai čia taip ir neatvyko didžiuliai srautai darbuotojų. Vieni vystytojai pasitraukia palikę pusiau pastatytas gyvenvietes, kitos, visiškai užbaigtos, stovi tuščias.
Kinijos tyrimų bendrovė Baidu nustatė, kad šalyje yra 50 didžiulių regionų, kuriuose naujai pastatyti gyvenamieji kvartalai stovi apleisti. Šie regionai buvo atrinkti pagal interneto duomenų srautus – Kinijoje pilna pilnai apstatytų vietovių, kuriose niekas nesinaudoja internetu. O tai reiškia, kad nieko čia paprasčiausiai nėra.
Negimstantys miestai
Viena iš tokių tuščių zonų – naujas Kangbashi regionas Ordos mieste, pastatytas 2006 m., siekiant paremti anglies industriją regione. Kangbashi rajonas galėtų sutalpinti 300 tūkst. žmonių, tačiau čia negyvena net 10 proc. iš jų. Ir tokių kvartalų Kinijoje pilna – didžiuliai daugiabučiai, prekybos centrai ir parkai stovi tušti ir laukia gyventojų.
Fotografas Kai'as Caemmereris pastaruosius du metus fotografuoja Kinijos miestus-vaiduoklius. Jis įsitikinęs, kad šios vietovės atrodo taip keistai dėl to, kad buvo pastatytos neįtikėtinai greitai. „Dauguma miestų buvo statomi visiškai kitaip, nei vystėsi Vakarų pasaulio vietovės“, – sakė fotografas.
Tiesa, jis nesutinka, kad terminas „miestas-vaiduoklis“ yra tinkamas, norint apibūdinti tuščias Kinijos teritorijas. „Man atrodo, kad šis terminas nusako vietovę, kuri kažkada buvo apgyvendinta, o paskui ištuštėjo. Kinijoje aš matau kitokią situaciją“, – kalbėjo K.Caemmereris.
Išties, dauguma negyvenamų Kinijos miestų niekuomet ir nebuvo apgyvendinti. Pastatai užbaigti, bet gyventojų jie gali nesulaukti ir per artimiausius 15 metų. „Aš juos vadinu negimusiais miestais“, – sakė fotografas.
Ras sprendimą?
Kinijos valdžia jau pradėjo galvoti, kaip spręsti šią situaciją ir pokyčiai gali prasidėti netrukus. Vyriausybė planuoja iki 2020 m. 100 milijonų žmonių perkelti iš kaimo vietovių į miestus. Ši dirbtinė migracija padėtų apgyvendinti bent dalį tuščių Kinijos vietovių.
Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui Ordos, egzistuoja net „namų kuponai“, kurie duodami žmonėms, kurių turtą areštuoja valstybė. Tokie žmonės gauna specialius sertifikatus, vadinamus fangpiao, už kuriuos gali gauti nekilnojamo turto tuščiame Kangbashi regione.
Vyriausybė 100 milijardų jenų (11,5 milijardų svarų) skiria ir tam, kad remtų darbo netekusius kasybos bei kitų įmonių darbuotojus.
Jei šios priemonės pasiteisins, galbūt Kinijos miestai-vaiduokliai pagaliau galės užgimti.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
