Darbuotojus atstovaujančios profsąjungos sako kol kas nesulaukusios iš valdžios jokio plano, ką daryti žmonėms, kurie dėl pertvarkų neteks darbų.
Nesulaukta jokio plano
Gražina Gruzdienė, Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė, pripažįsta, kad nors kalbėti apie alkoholio pramonę nepopuliaru, tačiau ji priversta tai daryti, nes kol kas iš valdžios nesulaukta jokio plano, kas laukia darbuotojų.
„Galima kalbėti, kad čia politika ar verslas, tačiau kai susiduri su konkrečių žmonių problemomis, viskas pradeda atrodyti kitaip: ateina žmogus, kuris neturi už ką valgyti arba vieniša mama, kuri viena turi išlaikyti savo vaiką. Tuomet ir esu priversta kalbėti apie šių žmonių problemas ir priežastis, dėl kurių jos susidaro“, – sako profsąjungos vadovė.
Nuo kovo mėnesio buvo drastiškai padidintas akcizas alui – net 112 proc. Aludariai prognozuoja, kad toks mokesčio augimas itin atsilieps jų produkcijos paklausai – gamyba turėtų trauktis penktadaliu. Maža to, neigiami pokyčiai nuvilnys per susijusias ūkio šakas – žemės ūkį, logistiką, pakuotės įmones, prekybą. Čia mažės tiek gamybos apimtys, tiek darbo vietų skaičius.
G. Gruzdienė sako, kad kai vyksta tokie pokyčiai, visada kyla klausimas, kas turėtų užtikrinti, kad dirbantieji nukentėtų kuo mažiau – darbdavys ar valstybė.
„Žmonės neteks darbo vietų, kurios, profsąjungų požiūriu, yra visai neblogos, ne dėl rinkos pokyčių, tad valstybė turėtų prisiimti atsakomybę jiems padėti. Šis principas turi galioti visur – ar tai būtų alaus pramonė ar pertvarkos Vyriausybės kanceliarijoje. Dabar turime situaciją, kad net nežinome, kiek darbo vietų sumažės, kur sumažės, kokie prognozuojami pokyčių mastai – nevyksta konsultacijos, nesulaukta jokio plano, ką tiems žmonėms toliau daryti. Kol kas valstybė be Darbo biržos tiems žmonėms nieko nesuteikia“, – sako pirmininkė.
Ji siūlo svarstyti tokias priemones kaip perkvalifikavimas, nedarbo draudimo išmokų didinimas, ilgesnis nedarbo pašalpos mokėjimo terminas. Jos teigimu, tai ypač tai aktualu regionams.
„Netekti darbo Vilniuje ar Kaune yra viena – čia darbo rinkos gyvybingos, tad galima bandyti ieškotis kito darbo. Kita situacija regionuose, kur nedarbas aukštas, darbo vietų skaičius ribotas“, – skirtumus aiškina darbuotojų atstovė.
Darbuotojai jau klausia, kas su jais bus
Marijus Kirstukas, vienos didžiausių šalies aludarių „Kalnapilio-Tauro“ grupės vadovas, pripažįsta, kad iš darbuotojų jau sulaukia klausimų dėl permainų.
„Darbuotojams sakau, kad išgyvenome krizę, išgyvensime ir dabar. Žinoma, neramu dėl to, kad niekas neturi tikslių prognozių, kaip viskas pasisuks. Deja, bet nenuolatiniams, sezoniniams, darbuotojams gerų žinių neturiu. Jau dabar aišku, kad dalies jų paslaugų aludariams darbingiausiu laikotarpiu – vasarą – teks atsisakyti“, – teigia M. Kirstukas.
Įmonėje šiuo metu dirba 295 nuolatiniai darbuotojai. Be to, dar 55 darbuotojai, tokie kaip krovėjai, operatoriai, vežėjai ir kiti, buvo samdomi sezoniniam darbui. Dėl drastiško akcizų didinimo ir prognozuojamos gamybos mažėjimo jau dabar aišku, kad įmonė atsisakys dalies šių darbuotojų paslaugų.
„Pokyčiai įgyvendinami labai greitai – revoliucijos lėčiau vyksta. Verslas nespėja persitvarkyti – juk investicijos, žaliavos užsakymai daromi ne rytdienai. Antra, vienu metu kovai su alkoholio vartojimu priima be galo daug priemonių ir jos visos taikomos iš karto, taip nežinant, kurios iš jos yra efektyvios, kurios – ne“, – sako „Kalnapilio-Tauro“ grupės vadovas.
Švedai rūpinasi, mes paliekame likimo valiai
G. Gruzdienė kritikuoja susidariusią situaciją sakydama, kad reikėjo per naudų-kaštų analizę išanalizuoti situaciją ir priimti sprendimus. Dabar, prognozuoja ji, labiausiai nukentės tie darbuotojai, kurie ir taip yra labiausiai pažeidžiami.
„Labiausiai tikėtina, kad darbo neteks žemiausios kvalifikacijos darbuotojai. Mažiausiai ką galima padaryti, tai tuos žmonės perkvalifikuoti: išmokyti kalbų ir kompiuterinio raštingumo, taip padedant jiems būti konkurencingiems darbo rinkoje“, – sako G. Gruzdienė.
Ji pateikia pavyzdį, kad Švedijoje darbo netekęs žmogus nepaliekamas vienas, skirtingai nei yra Lietuvoje: buriamasi į grupes ir klubus, kur bedarbiais tapę žmonės galėtų ateiti ir pasikalbėti.
„Ten žmogus nepaliekamas vienas žiūrėti į lubas. Pas mus tokios kultūros nėra. Darbo netekimas yra didelis stresas – tai iš dalies prisideda prie savižudybių, kuriomis taip liūdnai yra pagarsėjusi Lietuva“, – sako profsąjungos vadovė.
Pasak jos, kalbant apie alkoholio vartojimo mastą ir kultūrą, užmirštamas esminis dalykas.
„Žmonėms reikėtų suteikti galimybę prasmingai leisti laisvalaikį: lankyti sporto klubus ar eiti į koncertus. Deja, bet bendras pajamų lygis daugeliui tokį laisvalaikį daro nepasiekiamą“, – sako G. Gruzdienė, ragindama susidariusias problemas spręsti didinant dirbančiųjų pajamas.
