Laikai keičiasi, ožys – irgi. Ypač Lietuvoje.
Kadaise baudžiauninkai teisindavosi, kad ne jie patys ką sugalvoję, o ponas liepęs.
Kai vietinius ponus pakeitė Maskvos carai ir gensekai, visas nesąmones, atsiradusias iš baudžiauninkų kilusių satrapų galvose, buvo galima nurašyti aukščiau stovintiems valdovams ir vadovams.
Paskui Maskvos vietoje atsirado Briuselis.
Kiek sykių suokė mūsų valdžios išminčiai, kad vienam ar kitam dalykui jie nepritartų, bet, va, tie eurobiurokratai eurodirektyvomis užspaudė.
Visiems iki gyvo kaulo įgriso dainelės apie eurostandartinius bananus ar unitazus, todėl reikia ko nors naujo, ant kurio būtų galima karti visus šunis. O čia kaip tik pasitaikė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurioje narystės siekia Lietuva.
Iš EBPO būstinės atskriejo patarimas efektyvinti valstybės valdomų įmonių veiklą. Na, energetikos sektoriuje jau padoriai apsišluota, „Lietuvos geležinkeliuose“ pakeistos tik viršūnėlės, bet gal kada nors pajudės ir šaknelės. O štai ties urėdijomis imta klupinėti.
Ir aklam aišku, kad sistema, kai miškuose šeimininkauja 42 cariukai, yra visiškai pasenusi ir ydinga. Bėda, kad yra šimtąsyk daugiau juodadarbių, kurie ėmė kelti triukšmą.
Protingas reformatorius pirmiausia būtų tai miniai išdėstęs, kas jos laukia.
O mūsiškiai tik ramina eigulius pasakomis apie dukart didesnes algas, bet kiekvienąsyk prikišamai primena, kad pertvarka būtina, nes spaudžia EBPO. Nespaustų, tai ir nedarytume?
Dar gražiau, kai tą patį argumentą pasitelkia Švietimo ir mokslo ministerija, brukanti visiems moksleiviams bent dviem savaitėmis ilgesnius mokslo metus. Pažvelgę į skelbiamas lenteles tikrai galime pakraupti – pas mus pernai teko mokytis 737 valandas, o jaunieji danai, kurių šalis pateko tarp penkių laimingiausių pasaulyje, užpakaliais suolus trynė net 1200 valandų.
Ar sėdėjo kas nors iš ministerijos atstovų pamokoje eilinėje Danijos mokykloje? Jei taip, tai turėjo sužinoti, kad niekas ten vaikams nebruka į galvą daktilių bei pterodaktilių ir neverčia atmintinai kalti tikslių okupacijų ir padalijimų datų.
Laimingieji danai aiškinasi tol, kol kiekvienas klasėje supranta, kodėl neįmanoma sukurti amžinojo variklio.
Pas mus moksleiviai, prabėgomis sužinoję apie termodinaminę pusiausvyrą ir dujų difuziją, iškart turi atsiversti J.Radvano „Radviliadą“ ar Radvilos Našlaitėlio raštus.
Ką ir kalbėti apie kai kuriuos mokslų daktarų gimnazistams rašomus vadovėlius, kuriuos skaitant ir vyresniems studentams tenka ieškoti internete „Tarptautinių žodžių žodyno“.
O kai prikemšame į vaikų ar paauglių galvas krūvas nereikalingo balasto, tenka gūžčioti pečiais, kad nuo EBPO valstybių vidurkio Lietuva atsilieka ir pagal gamtamokslinį, ir pagal matematinį raštingumą, ir net pagal skaitymo gebėjimus.
Bet, pasirodo, ilgesni mokslo metai yra EBPO rekomendacija. Tik kodėl neužsimenama, kad ši organizacija taip pat patarė įtraukti į švietimo sistemą gabius, vos studijas baigusius absolventus.
Galbūt todėl, kad jiems rekomenduojama mokėti didesnes algas?
Jei tokia būtų švietimo reformos pradžia, jos rengėjams turėtume nusilenkti.
Bet pradėti nuo mokslo metų ilginimo tolygu sprendimui perdažyti automobilį, nors iš tikro reikia keisti stabdžių trinkeles ir amortizatorius.
Kita vertus, ir tos EBPO rekomendacijos nėra šventa karvė: pasitelkus tinkamus argumentus galima dalį jų net išvis atmesti, jei nors kiek netinkamos Lietuvai.
Tiktai iš kur mums tiek drąsos gauti? Ir kas bus atpirkimo ožys?
