Hiutenfelde, kuriame veikia lietuviška Vasario 16-osios gimnazija, lietuvių šeima įkūrė nedidelį viešbutį svečių namus „Zum Rebstock LT-D“ ir lietuviškos bei vokiškos virtuvės restoranėlį.
„Išdrįsome ir tai padarėme“, – sakė šio verslo šeimininkė Gitana Mileikaitė.
Ši moteris Anykščių rajone yra įsukusi kaimo turizmo verslą, todėl pati dažnai sukaria kelią tarp Lietuvos ir Vokietijos, kur šiuo metu gyvena jos šeima – vyras Gintautas Gudas su dukromis Gabriele bei Glorija.
Trispalvės nebepakanka
Kaimo turizmo sodyba „Geras“ – vienos G.Mileikaitės rūpestis. Sezonui atlėgus ji trumpam išvažiuoja pas šeimą į Vokietiją – Hiutenfeldą.
Šeima ten atsidūrė neatsitiktinai – išsikėlė, kad kalboms itin gabios mergaitės galėtų išmokti jų kuo daugiau ir kuo geriau, bet neprarastų lietuviškumo.
„Kai dukros išvyko mokytis į Vokietiją, gerklę gniaužė ilgesys, bet tai privertė suvokti ir tai, kad esu patriotė. Kaip išreikšti tai, ką jauti? Simboliais.
Taip ir kilo mintis pastatyti svečiams tris lietuviškos vėliavos spalvų namelius ant Šventosios kranto“, – kalbėjo G.Mileikaitė.
Dabar jau braižomi svajonių planai, kaip greta geltonojo statinio pastatyti dar vieną raudoną ir juodą. Jei jau dalis šeimos gyvenimo bėga Vokietijoje, tegu „plazda“ šios šalies vėliava ir ties Šventąja.
Idėją perkėlė svetur
G.Mileikaitė – ypač kūrybinga. Ji – buvusi muzikos mokytoja. Dainavimo pamokas iškeisti į verslą ją privertė balso pokyčiai, tačiau neprivertė išsižadėti kūrybos. Tad moteris vieną veiklą pamažu pakeitė kita – sumanė, kaip išradingai rūpintis poilsiautojais.
„Kaimo turizmo sodyboje turėjau minčių pastatyti Vokietijos vėliavos spalvų namelių. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Svečių namus atidarėme pačioje Vokietijoje“, – šyptelėjo G.Mileikaitė.
Hiutenfelde G.Gudas ir G.Mileikaitė veiklą perėmė iš įsigytame pastate dirbusių vokiečių. Tai buvo solidaus amžiaus žmonės ir jau nebenorėjo verslo, o lietuviams tai tapo nauju iššūkiu.
Dviaukštis pastatas, kuriame veikia svečių namai „Zum Rebstock LT-D“, yra greta Vasario 16-osios gimnazijos.
Pirmame aukšte esančioje užeigoje gali sutilpti apie 50 žmonių, o antrame įrengti 7 kambariai svečiams – po tris vienviečius bei dviviečius ir vienas trivietis.
„Svečių namai „Zum Rebstock LT-D“ dar naujutėliai. Jie duris atvėrė vėliau nei restoranas. Tai įvyko 2016-ųjų pabaigoje, prieš pat Kalėdas.
Tai kambariai, kokių labiausiai reikia žmonėms, atvykstantiems padirbėti iš Lietuvos ar kitų Vokietijos regionų, dažniausiai statybininkams. Ir kuriems reikia patalpų mėnesiui ar keliems“, – sakė G.Gudas.
Kambariuose nėra prabangos. Tai tvarkingos patalpos, kuriose sustatytos lovos ir spintos. Gyventojams tenka dalintis antrame pastato aukšte esančiu vienu dušu ir dviem tualetais.
Todėl ir nakvynė nėra brangi. Vienai nakčiai ji kainuoja 25, porai – 22 eurus. O jeigu apsistojama ilgesniam laikui, dėl mažesnės kainos tariamasi su šeimininkais.
Ieško lietuviško alaus
„Restoranėlyje išsaugojome vokišką virtuvę, nes dauguma mūsų klientų yra vokiečiai. Bet siūlome ir keletą lietuviškų patiekalų, ir jie mielai jų ragauja. Ypač gerai prigijo didžkukuliai. Nekart sulaukiame paklausimų, kada jų vėl virsime. Mat šį patiekalą ruošiame ne kasdien, o kaip dienos pietus – kartą per savaitę.
Verdame tiek, kad patiektume tik šviežius. Mūsų nuostata – nenaudoti jokios šaldytos žaliavos patiekalams ruošti, nebent nėra kitokio pasirinkimo. O kadangi viską gaminame čia ir dabar, atėjusiems pavalgyti tenka palūkėti maždaug pusvalandį“, – pasakojo G.Gudas.
Kiek kainuoja porcija didžkukulių Vokietijoje? 12,5 euro. Kitų patiekalų kainos panašios į lietuviškas. Pavyzdžiui, šniceliai kainuoja 11–14 eurų, jautienos kepsniai – 16–18,5 euro.
Salotų kaina sukasi apie 6 eurus, bet daug jų užeigoje neruošiama.
O svaigieji gėrimai restorane kol kas tik vokiški, nors aplinkui miestelyje įsikūrusi lietuvių bendruomenė norėtų jų ir kitokių.
„Ieškome galimybių, kaip atsigabenti kelių rūšių lietuviško alaus. Susisiekėme ir su įmone Lietuvoje, ir su rusiškų prekybos centrų tinklu Vokietijoje „Mix Markt“.
Tinklas tiekė lietuvišką alų, bet prieš porą metų neįveikė Vokietijos maisto tarnybos kontrolės – neatitiko tam tikrų vokiškų normų ir prekyba nutrūko.
Pastaruoju metu radau Vokietijoje platintoją, tiekiantį lietuvišką alų, tačiau kol kas mums nepavyksta susitarti. Jiems esame per maži užsakovai.
Aplinkui Hiutenfelde gyvena daug lietuvių, tad ir anksčiau prekyba lietuvišku alumi verslininkams gana neblogai klostėsi“, – pasakojo G.Gudas.
Dar vienas jo sumanymas – atgabenti į Hiutenfeldą ir įmonės „Šušvės midus“ produkcijos, ir „Vorutos“ vyno.
„Draugai buvo atvežę keletą to vyno butelių. Vokiečiai labai atsargiai jo ragavo – juk ne iš vynuogių, bet paragavę tikrai nesispjaudė“, – nusijuokė G.Gudas.
Lietuviai džiūgauja
Lietuviško verslo Vokietijoje šeimininkė G.Mileikaitė sakė, kad „Zum Rebstock LT-D“ jau tapo savitu lietuvių traukos centru.
Restorane rengiamos lietuvių menininkų parodos. Jau pradedama kaupti lietuviškos spaudos ir knygų biblioteka bei informaciniai leidiniai apie Lietuvą ir turizmą.
Svečių namai apskritai sulaukia didžiulės vietos lietuvių pagalbos.
„Su vyru net juokaujame, kad čia ne vien mūsų veikla, bet ir visų lietuvių saugomas, auklėjamas kūdikis“, – pasidžiaugė G.Mileikaitė.
