Po visuomeninės aplinkos apsaugos asociacijos „Lašišos dienoraštis“ vėliava susibūrę aktyvistai priešu apšaukia kiekvieną, kuris mėgina kalbėti apie Belmonto užtvankos atkūrimą.
Nuo XIX amžiaus vidurio veikusi užtvanka pernai gruodį neatlaikė Vilnios tėkmės. Kai vanduo ją smarkiai apardė, lašišų gynėjai puolė šaukti, kad ją išvis reikia nugriauti, nors tokio sumanymo priešininkai tikina, kad sunaikinus statinį žuvims bus tik blogiau.
„Lašišos dienoraščio“ aktyvistams nė motais, kad užtvanka tapo neatsiejama šios vaizdingos vietos dalimi, o lašišos neršti plaukia įrengtu žuvitakiu.
Negauna leidimo atstatyti
Užtvankos kairiosios pusės trūkis buvo pastebėtas maždaug prieš pusantrų metų. O Vilnios srovės jis neatlaikė praėjusių metų gruodį.
Per avariją arčiau užtvankos buvusias lašišų nerštavietes stipri srovė tiesiog nuplovė, o tolimesnes užnešė smėliu.
Nors Aplinkos apsaugos agentūra pažymėjo nesanti įgaliota suteikti leidimo šios hidrotechnikos statinio tvarkymo darbams, vėliau stojo lašišų gynėjų pusėn.
Šalia esančio Belmonto restorano savininkas norėtų rekonstruoti užtvanką, tačiau visose atsakingose institucijose girdi tik viena – užtvanka turi būti nugriauta.
Anot Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotojos Aldonos Margerienės, sugriuvusios užtvankos žuvų migracijai svarbioje upėje netikslinga atstatyti.
Nors ir nėra atlikta tyrimų, A.Margerienė tikino, kad išardžius užtvanką pagerėtų Vilnios ekologinė būklė.
Seniai susijusi su parku
Tuo metu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovės Rūtos Baškytės teigimu, užtvanka yra Pavilnių regioninio parko dalis ir jos nugriovimas prieštarautų šio parko steigimo tikslams.
Anot R.Baškytės, užtvanka turi būti išsaugota net ir dėl to, kad ji pavaizduota parko emblemoje.
Tačiau „Lašišos dienoraščio“ aktyvistai įsitikinę, kad parkas labiausiai garsėja ne užtvanka, o Pučkorių atodanga, 1974 metais paskelbta valstybės saugomu paminklu.
Upė gerokai susiaurėtų
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorės Jolantos Radžiūnienės nuomone, pirmiausia reikia likviduoti užtvakos avarinę būklę, o tik tada galvoti apie ateitį.
„Užtvanka griūva kasdien. Viena kolona svyra, viską aplink save tempia, plėšia žuvitakį“, – aiškino parkų direkcijos vadovė. Jos nuomone, užtvanka suformavo kraštovaizdį.
Todėl juos reikėtų išsaugoti atstatant užtvanką.
J.Radžiūnienė paneigė lašišų gynėjų samprotavimus, kad žuvitakis veikia prastai ir žuvys neįstengia pasiekti nerštaviečių. Kad žuvų migracija vyksta sklandžiai, liudija ir Gamtos tyrimų centro darbuotojų stebėjimų rezultatai.
Kas kita būtų, jei užtvanką išvis nugriautų. Be jos upė gerokai susiaurėtų ir kažin ar lašišos ir šlakiai ja keliautų sukti lizdų ir neršti.
Žada skųstis ambasadai
Užtvankos sunaikinimo planas nepatinka ir architektui Ričardui Stulpinui, atkūrusiam visą Belmonto kompleksą.
„Esu ne tik architektas, bet ir restauratorius, tad man privalu saugoti senienas. Be to, esu kultūrinio kraštovaizdžio šalininkas. Taip, Lietuvoje gyvuoja ir gamtos rezervatai – Čepkeliai, Žuvintas.
Tačiau kaip suderinti du dalykus – gamtos rezervatą ir sostinę? Tai nesąmonė“, – lašišų gynėjų raginimus atsigręžti į pirmapradę gamtą atrėmė R.Stulpinas.
Jo manymu, svarbu ir tai, kad nuo XV–XVI amžių ši Vilnios atkarpa – energetikos šerdis. Iš vandens buvo gaminama energija, todėl šalia vienas kito išsidėstė malūnas Belmonte, Pučkorių patrankų liejykla, Kučkuriškių popieriaus fabrikas. O Neris nuo seno buvo susijusi su laivyba.
R.Stulpino žodžiais, tai reliktai, kuriuos reikia išsaugoti.
Bet jeigu pirmykštė gamta svarbiau už istoriją, tada Belmonto užtvanką tenka išbraukti iš šio sąrašo.
Vis dėlto R.Stulpinas pasiryžęs apie griaunamą užtvanką informuoti Prancūzijos ambasadą.
Mat Belmonto malūnas vadinamas prancūziškuoju. „Taip ir parašysiu: Lietuva nemyli prancūziško kultūros paveldo“, – žadėjo architektas.
Neišsaugotų nerštaviečių?
„Neginčijame išdėstytos nuomonės, jog Vilnios slėnyje susiformavęs išskirtinis kraštovaizdis traukia lankytojus, pritariame ir nuostatai, kad vienas iš regioninio parko tikslų – plėtoti rekreacinę veiklą, pažintinį turizmą, tačiau ūkine, rekreacine veikla negalima keisti parko kraštovaizdžio, teršti aplinkos, pažeisti ekologinės pusiausvyros“, – tvirtinama „Lašišos dienoraščio“ rašte Aplinkos ministerijos vadovams.
Tokių raštų lašišų gynėjais save vadinantys vilniečiai išsiuntinėjo daugybę. Jais jie pliekia kiekvieną, kuris prieštarauja jų nuomonei.
Aktyvistai pripažįsta, kad visiškai išardžius užtvanką vandens lygis pasikeistų, tačiau mano, kad tik trumpam.
Upė esą grįžtų į natūralią, o ne žmogaus suformuotą vagą.
Tačiau, specialistų nuomone, lašišų gynėjai gali prišaukti bėdą – išardžius užtvanką nemažai lašišinių žuvų nerštaviečių liktų sausumoje.
Be to, žuvitakis įrengtas už tarptautinio fondo lėšas. Tad jeigu išardžius užtvanką jis būtų nebenaudojamas, gali tekti grąžinti pinigus.
Pirmasis savininkas – prancūzas
Belmonto užtvanka iš ąžuolinių konstrukcijų buvo pastatyta 1838 metais. Vėliau ji buvo sutvirtinta betonu.
Šalia užtvankos iškilo mūrinis vandens malūnas, kurį vietos gyventojai praminė prancūziškuoju, nes jo pirmasis savininkas buvo prancūzas Karolis Devimas. Pagalbinėse patalpose jis įrengė smuklę.
1925 metų plane pavaizduotas visas gamybinių ir gyvenamųjų pastatų kompleksas su kanalu, užtvanka ir tiltu per Vilnią. Malūno būta atokiau upės vagos, nuo užtvankos atsišakojo gana ilgas ir gilus vandens kanalas. Jis šiuo metu yra atnaujintas.
Dviejų aukštų mūrinis malūno pastatas su mediniais laiptais, kaip ir mūrinis priestatas, buvo dengtas cinkuota skarda.
Malūno teritorijoje stovėjo keturi miltų sandėliai, medinis maišų sandėlis, čerpėmis dengtas medinis gyvenamasis namas, kalvė su rūsiu ir daržinė. Per kanalą buvo nutiesti trys mediniai tiltai.
Malūno savininkai kelis kartus keitėsi, tačiau miltai jame buvo malami ir po Antrojo pasaulinio karo.
