Jei mėgaujantis šilta pavasario saule gamtoje iš miško pasipiltų karinėmis uniformomis vilkinčių apsiginklavusių jaunuolių būrys ir čia pat užvirtų tikrų tikriausia kova, neišsigąskite: niekas jūsų laiko mašina negrąžino į Antrojo pasaulinio karo laikus, taip pramogauja karo istorijos atkūrimo entuziastai.
Vienas iš karo istorijos atkūrimo klubo „Wiking“ steigėjų vilnietis 22 metų Mantas Trinkūnas teigia, kad klubo narių pasirodymai ne tiktai sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo, bet ir būta atvejų, kai mūšiai patraukė ir policijos, ir Rusijos žurnalistų dėmesį.
„Būna mėginimų mūsų veiklą politizuoti, bet mūsų tikslas – atkurti karių buitį ir jų potyrius karo metu, nuo bet kokios politikos mes atsiribojame“, – kalbėjo jaunas vyras.
– Kaip įsikūrė jūsų klubas? – jaunojo karo istorijos entuziasto pasiteiravo „Sostinė“.
– Mes su keliais karo istorija besidominčiais bendraminčiais kolekcionavome įvairias senienas – uniformas, ekipuotės daiktus, ginklus ir domėjomės, ką užsienyje veikia karo istorijos atkūrimo judėjimai.
Baltijos šalyse nėra tiek daug tokia veikla užsiimančių entuziastų kiek Vakaruose.
Taip yra todėl, kad kitose šalyse istoriniai duomenys ir archyvai yra kur kas lengviau prieinami visuomenei nei Lietuvoje.
– Iš kokių šalių lietuviai entuziastai mokosi gyvo istorijos pažinimo?
– Stebėjome Lenkijos, Baltarusijos ir Anglijos karo atkūrimo klubų veiklą. Patys aktyviai bendradarbiaujame su latviais, estais ir anglais. Mūsų klube yra 12 aktyvių narių, kurių jauniausiam 18 metų, o vyriausiam – 70. Kai kurie mūsų klubo nariai patys pamena partizanų kovų laikus.
– Jūsų klubas vadinasi „Wiking“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
– Nusprendę steigti klubą pasirinkome karo istorijos atkūrimo kryptį. Nutarėme susikoncentruoti į Vokietijos Trečiojo reicho SS dalinius.
Reikėjo apsispręsti, kurios divizijos veiklą atkurti, ir galiausiai nusprendėme, kad tai bus divizija „Wiking“, nes daugiausia ją sudarė įvairių tautų atstovai – švedai, danai, norvegai, latviai, lietuviai.
– Ar bandėte ieškoti informacijos apie „Wiking“ divizijoje tarnavusius lietuvius?
– Taip, pavyko rasti informacijos apie keletą asmenų.
Pavyko nustatyti jų vardus bei kuriose kovos veiksmų zonose jie dalyvavo. Šiuo metu esame išsiuntę dėl to užklausas į Vokietijos archyvus ir laukiame iš jų informacijos.
– Ar užsiimti karo istorijos atkūrimu – brangus laisvalaikio pomėgis?
– Dauguma klubo reikmenų yra asmeninis klubo narių turtas. Iš tiesų, uniformų ir ginkluotės įsigijimas atsieina ne vieną ir ne du tūkstančius eurų.
Klubas turi du pokarinius rusiškus motociklus.
Su jais susijusi labai įdomi istorija: po karo rusai nukopijavo nuo vokiečių BMW motociklo modelį ir jį pavadino M-72. Šie motociklai labai panašūs į BMW motociklus, todėl mes rusišką versiją perdarėme vėl į vokišką BMW. Šiuo metu ruošiame trečią tokį motociklą.
Šiuos motociklus pamatę specialistai sakė, kad tai labai gerai padarytos kopijos.
– Kodėl pasirinkote būtent Antrojo pasaulinio karo istoriją?
– Antrasis pasaulinis karas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, baigėsi ne taip jau seniai ir dar yra gyvų žmonių, kurie daug ką matė savo akimis.
Mūšių scenas, kurias žmonės matė filmuose ar skaitė knygose, mūsų renginiuose galima išvysti tikrovėje – nuo buities, autentiškų uniformų, ginklų iki sprogimų.
– Ar nebaisu skalbti autentiškos karinės uniformos su šiuolaikiniais skalbimo milteliais?
– Per mūšių inscenizacijas mes nedėvime visos autentiškos uniformos. Paprastai būna tikros tik kai kurios detalės – gertuvės, katiliukai, lėkštės. Tikra uniforma yra per brangi, kad galėtume ją dėvėti kasdien. Jos vieta – po stiklu. Per mūšių inscenizacijas naudojame uniformų kopijas.
Tenka pasinaudoti ir siuvėjų paslaugomis, bet dažniau uniformų kopijas perkame specializuotose parduotuvėse užsienyje.
Vieni svarbiausių mūsų veiklos principų – tikslumas ir autentiškumas. Ypač daug dėmesio skiriame detalėms.
Viena netikusi detalė, pavyzdžiui, ne taip įsiūta saga, gali sugadinti visą gerą vaizdą.
– O kiek jūs pats turite uniformų?
– Dvylika. Klubas turi Lietuvos partizanų uniformų, Trečiojo reicho karių – sausumos ir jūrų laivyno – uniformų.
Turime ir Raudonosios armijos kariuomenės uniformų bei Pirmojo pasaulinio karo vokiečių uniformų.
– Kuriuo metų laiku karo istorijos klubo nariai darbuojasi intensyviausiai?
– Vasarą sulaukiame daugiausia kvietimų į renginius, patys filmuojame mūšių scenas.
Dalyvaujame miestų šventėse, pėsčiųjų žygiuose, kituose renginiuose. Per renginius su mumis nori pabendrauti daug žmonių, visuomenė domisi, kas kaip, nori žinoti. Per ketverius klubo veiklos metus nufilmavome kelis trumpametražius filmus, pagelbėjome rengiant naują Kaišiadorių muziejaus ekspoziciją.
Man labiausiai įsiminė mūšio inscenizacija Zarasų rajone, kai apie tai rengti reportažo atvyko žurnalistų komanda iš Rusijos.
Jie filmavo mūsų pasirodymą, ruošė reportažą. Buvome pasidomėję vietos istorija ir atsižvelgdami į istorinius faktus rengėme pasirodymą. Scenarijuje buvo numatyta, kad rusų kariuomenei galiausiai tenka atsitraukti.
Tai išvydę rusų žurnalistai spjovė į savo darbus, apsisuko ant kulno ir išvažiavo.
Nors visuomet vietinius gyventojus apie klubo veiklą informuojame, pasitaikė atvejų, kai mums buvo iškviesta policija.
– Kas būna sunkiausia atkuriant mūšius?
– Ne visada paprasta klubo nariams įsijausti į tą atmosferą, kurią karo metu patyrė kariai.
– Kaip pasidalijate vaidmenis? Juk, matyt, visi nori būti vadais.
– Tai vyksta spontaniškai, prieš mūšį.
Nėra taip, kad vienas nori būti rusas, kitas – kuo nors kitu.
Atkuriant mūšius būna visko: tenka ir per upę bristi, ir į ežerą kristi, o jeigu visa tai filmuojama, kartojama ne po vieną ir ne po du kartus.
– Praėjusį šeštadienį Sadūniškių kaime (Vilniaus r.) jūs atkasėte per Antrąjį pasaulinį karą žuvusio vokiečių karininko palaikus.
Ar dažnai tenka užsiimti panašiais darbais?
– Šią ekspediciją planavome metus ir džiaugiamės rezultatais. Kai buvo paviešinta informacija apie radinį, per kelias dienas sulaukėme daugybės skambučių.
Žmonės pasakojo žinantys, kur yra Napoleono laikų karių kapai, kur palaidota daugiau Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių.
Nemažai žmonių teigė, kad gali nurodyti labai tikslią palaidojimo vietą.
