Vilniečio, kuriam teko išmėginti ir bankininko, ir ugniagesio profesijas, vos prieš porą metų pradėtose rengti ekskursijose stengiamasi pažvelgti į Vilnių kitu kampu. Be to, A.Kazlauskas ekskursijų dalyvius veda ten, kur kiti gidai paprastai neužklysta.
Pasirodo, daug įdomaus galima papasakoti ir apie Fabijoniškes, Žirmūnus ar Naujininkus, kurie daugeliui vilniečių atrodo pilki, sovietmetį menantys rajonai.
– Jūsų ekskursijose dalyvauja vis daugiau žmonių. O ar naudingos jos jums pačiam, ar išgirstate iš dalyvių tai, ko anksčiau nežinojote? – paklausė A.Kazlausko „Sostinė“.
– Neabejotinai. Kartais netgi į elementarius klausimus atsakymo rašytiniuose šaltiniuose rasti nepavyksta.
Tokiais atvejais į pagalbą ateina amžininkai, kurių informacija yra itin vertinga, nes, galimas dalykas, niekur neužrašyta, ji kartu su jais nukeliaus į kapus.
Spalvų suteikia ir įvairūs linksmi atsiminimai. Ne visi jie verti dėmesio, tačiau būna ir tokių, kurie prašyte prašosi papasakojami. Tai toks gyvasis folkloras, kuris labai paįvairina sausą faktografiją.
– Sunku ieškoti medžiagos apie Vilnių įdomesniems pasakojimams?
– Keblumų iškyla, ypač dėl to, kad daugiausia darbuojuosi atokiau nuo miesto širdies.
Tyrinėjant toliau nuo centro esančius objektus informacija dažnai ne tik padrika, bet ir labai prieštaringa, o kartais išties stebina tai, kad vienas ar kitas reikšmingas objektas beveik nefigūruoja jokiuose rašytiniuose šaltiniuose.
Tokiais atvejais bandau analizuoti kontekstą, kelti prielaidas, galų gale net ir neradus vieno atsakymo tragedijos nėra – sveika po ekskursijos pasilikti erdvės pamąstymui ir dalyviams grįžti su namų darbais, kaip aš juos vadinu.
Jeigu kalbama ne apie tokią tolimą praeitį, labai padeda senųjų vilniečių atsiminimai. Šiaip jau medžiagos apie Vilnių paieška yra labai įtraukiantis dalykas, toks legalus narkotikas.
– Minėjote, kad rengiate ekskursijas ir po Vilniaus rajonus, kur retai užklysta gidai. Nesibaiminate, kad būsite apkaltintas sovietmečio šlovinimu?
– Tikrai ne. Savo ekskursijas pirmiausia rengiu ne kreipdamas dėmesį į konkretų laikotarpį, o vadovaudamasis geografijos principu. Naršau Vilniaus žemėlapį ir ieškau vietų, kurios man atrodo įdomios.
Beje, ekskursijos, kurios vyksta Paneriuose, Markučiuose, Rasose, Žvėryne, Antakalnyje ar Naujininkuose, su sovietiniu laikotarpiu turi mažai bendra.
Kita vertus, daugybė vilniečių gyvena Žirmūnuose, Karoliniškėse, Fabijoniškėse, Lazdynuose ir panašiuose sovietmečiu statytuose rajonuose.
Ar vien dėl to turėtų būti uždrausta domėtis šių rajonų aplinka ir istorija? Manau, kad ne. Juo labiau kad tikrai sovietmečio nešlovinu, o tiesiog analizuoju šias vietas, ieškau įdomių faktų.
Apskritai tikiu, kad „Gatvės gyvos“ ekskursijų dalyviai yra išsilavinę, atviri ir kritinio mąstymo žmonės, todėl niekada neperšu jiems kokios nors politiškai nuspalvintos nuomonės.
Kiekvienas turi galvą ir sprendžia pats. Pavyzdžiui, ekskursijos po Žirmūnus metu aptariame tiek įdomius sovietmečio urbanistinius sprendimus, tiek to paties sovietmečio saugumiečių vykdytas egzekucijas, taigi į kiekvieną laikotarpį žvelgiame įvairiais aspektais.
– Panašias ekskursijas rengia Laisvasis universitetas, kiti gidai, jose dalyvauja daug vilniečių. Ar vis dar trūksta požiūrio į istoriją, kaip jūs sakote, kitu kampu ir paprastiems ekskursijų dalyviams jau yra pabodęs sausas akademinis pasakojimas?
– Negaliu pasakyti, trūksta ar ne, tačiau tiesa, kad žmonės mieliau renkasi neakademinį pasakojimo stilių.
Manau, kad tai svarbu, nes jei aš eičiau į ekskursiją po chemijos laboratoriją, nenorėčiau būti užverstas sausomis formulėmis, verčiau paklausyčiau įtraukiančio, žemiško pasakojimo.
Tikrai nereikia klausytojui demonstruoti visų savo žinių. Tačiau noriu pabrėžti, kad neakademinis pasakojimo stilius neatleidžia nuo atsakomybės pasakoti teisingą ir patikrintą informaciją – reikia stengtis kalbėti ir vaizdingai, ir tiksliai, kartu būti pasiruošus atsakyti į sunkesnius klausimus.
– Kviečiate pasivaikščioti šalia griaunamų gamyklų, nykstančių medinukų. Esate skrupulingas paveldo saugotojas ar pripažįstate, kad miestas turi keistis?
– Neabejoju, kad miestas turi keistis, tačiau svarbiausias klausimas kalbant apie bet kokius pokyčius man yra toks: ar tai, kas netrukus atsiras, turi didesnę išliekamąją vertę nei tai, kas toje vietoje stovėjo anksčiau?
Bėda ta, kad blogų pavyzdžių Vilniuje turime daugybę, kartais vis pagalvoju apie kokią nors parodą ar juodojo sąrašo sudarymą, kuriame būtų paskelbti sostinę negrįžtamai pridergę architektai ir nekilnojamojo turto kompanijos.
Neatsakingų statybų fone paveldo nesaugoti neišeina, nebent esi visiškas beširdis Vilniaus atžvilgiu. Aišku, pernelyg niurzgėti irgi nesveika – turime ir gražių darnios plėtros atvejų.
Kalbant apie medinę architektūrą, deramai prižiūrimas medinukas tarnauja ilgai ir duoda gerą toną aplinkai. Išlikusi medinių namų gausa apskritai yra retas atvejis Europos sostinėse, privalome tai vertinti.
O dėl gamyklų – man apskritai artima pramonės tema, joje atrandu labai daug neįtikėtinų dalykų. Vien ko galima prisiskaityti senuosiuose gamyklų laikraščiuose!
Aišku, gaila, kad nebeturime kokių nors lietuviškų magnetofonų ar dulkių siurblių, tačiau reikia pripažinti, jog su azijiečiais rinkoje konkuruoti sunku – juk nepriversi lietuvio dirbti prie konvejerio už 50 eurų mėnesio algą.
Kita vertus, Vilniuje vis dar yra didelių pramonės įmonių, todėl tai būna ne mažesnis atradimas. Dažnai nesusimąstome, kad štai kaimynystėje, už tų sienų, šiandien kuriami nuostabūs dalykai.
– Pats gyvenate Naujininkuose. Troškote egzotikos čia įsikurdamas ar tikite, kad šis rajonas atgims, kaip atgimsta stoties prieigos?
– Naujininkai visada mano gyvenime vaidino vienokį ar kitokį vaidmenį, teko ir šio rajono gimdymo namuose, kaip juokauju, iš kiaušinio išsiristi, ir darželį lankyti, o vėliau paauglystėje kiekvieną savaitgalį rymoti stotelėje ties „Maxima“ laukiant autobuso į gimtąjį Užusienio rajoną, esantį už Kirtimų.
Prieš keletą metų tapau šio rajono gyventoju.
Tiesą sakant, net nežinau, ar labai norėčiau Naujininkų atgimimo. Nemėgstu sterilių, išpuoselėtų vietų su viską juosiančiomis tvoromis ir kodinėmis spynomis. Nenorėčiau, kad kada nors tokie taptų Naujininkai. Čia žavu tai, kad dar yra likę tos mistikos, tamsos ir tikrumo, netgi, sakyčiau, sveikos harmonijos.
Žinoma, daug kas pamažu keičiasi, tačiau kol kas riebi geležinkelio linija apsaugo Naujininkus nuo „Coffee Inn“, madingų barų ir panašių įstaigų invazijos. Gal į Naujininkus mane atvedė ir meilė traukiniams, be to, puiki rajono vieta. Juk miesto centrą nesunkiai pasieksi pėsčiomis.
– Su kokiu pasaulio miestu palygintumėte Vilnių?
– Pirmiausia į galvą šauna Gardinas Baltarusijoje ir Lvovas Ukrainoje, bet daugiausia dėl miestų glaudaus istorinio ryšio.
Vis dėlto, nors ir teko nemažai keliauti, negaliu pasakyti, kad buvau tokioje vietoje, kur galėčiau daug kartų sakyti: „Čia – kaip Vilniuje.“
– Kuo Vilnius, be palyginti mažo Senamiesčio ir žaliųjų plotų, galėtų sudominti pasaulį?
– Manau, kad Vilnius tikrai atspindi savo kaip pakraščio, kultūrų sandūros miesto istoriją.
Tai yra stiprus Rytų Europos koncentratas palyginti nedideliame plote.
Per trumpą laiką dėl mažų atstumų galima susipažinti su įvairių tautų, religijų, epochų palikimu, o visam šiam kokteiliui skonio niuansų prideda galimybė iš betoninio miesto per keliolika minučių pabėgti į vos ne laukinę gamtą kur nors Paneriuose ar Ribiškėse.
Nemokamas ekskursijas „Gatvės gyvos“ rengiantis Albertas Kazlauskas nežino kitos tokios sostinės, kurios pakraštyje galima rasti vos ne laukinę gamtą.
