Venesueliečių kantrybės taurę perpildė prezidento Nicolaso Maduro ketinimai susidoroti su opozicija ir įtvirtinti savo vienvaldystę.
Tačiau anksčiau ar vėliau žmonės turėjo pakilti į kovą vien dėl ekonominių priežasčių. Mat pastaraisiais metais išvis sunkiai suvokiama, kaip šioje valstybėje įmanoma pragyventi.
Tenka rūšiuoti atliekas
Nors apie skurdą Venesueloje kalbama jau ne vienus metus, anksčiau tekdavo išvykti toliau nuo Karakaso centro, kad įsitikintum, jog tai tiesa. Tačiau dabar liūdina net ir vaizdas sostinės Altamiros rajone, kur gyvena pasiturinčios (ar bent anksčiau tokiomis laikytos) šeimos.
Kol neatvažiavo šiukšlininkai, po konteinerius čia rausiasi gausybė žmonių. Vietos gyventoja „Sueddeutsche.de“ korespondentui pasakojo prieš išmesdama atliekas jas surūšiuojanti ir sudedanti į atskirus maišelius, o ant jų užrašanti, kas yra viduje. Tiesiog tam, kad skurdžiai žinotų, ar yra kas vertinga.
Nieko stebėtina. Praėjusiais metais infliacija šioje šalyje siekė 740 procentų. Bendrasis vidaus produktas smuko net 18 procentų. Valstybės užsienio skola sudaro 140 milijardų dolerių (per 128 mlrd. eurų).
Tačiau keisčiausia, kad daugiausia naftos atsargų pasaulyje turinčios šalies gamyklos nesugeba aprūpinti gyventojų ir įmonių degalais. Todėl kasmet valstybė turi sumokėti apie 700 mln. dolerių (641 mln. eurų) valdžios priešiškomis vadinamoms JAV, kad galėtų iš ten atsigabenti benzino. Tiesa, bent jis pardavinėjamas kone veltui.
Anksčiau Venesuelos centriniame banke dirbęs ekonomistas Jose Guerra tikino, kad nuo to laiko, kai prie valdžios vairo stojo socialistai su dabar jau velioniu Hugo Chavezu priešakyje, valstybė prarado mažiausiai trilijoną dolerių.
Anot 59 metų vyro, kaltas neūkiškumas, kapitalo nutekėjimas ir korupcija.
Pavyzdys – 1976 metais nacionalizuotas naftos koncernas PDVSA, kuriam dabar tenka 96 procentai viso šalies eksporto. Baigiantis XX amžiui „The Economist“ jį pripažino efektyviausia pasaulio naftos sektoriaus įmone. Dabar „Forbes“ įvardijo kompaniją kaip blogiausiai valdomą visoje planetoje.
Socializmo idėja žlugo
Naftos gavybos bokštai pasenę, niekas į juos nebeinvestuoja. Juodojo aukso upė kas mėnesį senka, o PDVSA skolos auga.
H.Chavezas iš esmės niekuomet nemąstė apie ateitį. Kol naftos kainos laikėsi padebesiuose, vietos valiutos – bolivaro – kursas buvo tvirtas ir nesikeičiantis, daugelį prekių ir paslaugų subsidijavo valstybė. Žmonėms tai patiko, todėl prezidentas 2006-aisiais išdidžiai kalbėjo apie šalį kaip apie XXI amžiaus socializmo pavyzdį.
Patys nieko nepasigamina
Tačiau privatus verslas čia niekada nebuvo gerbiamas. Kai pajamos iš naftos ėmė sekti, prastai valdoma valstybė iškart parklupo. Užsienio kapitalo įmonės pradėtos nacionalizuoti, bet kas iš to, jei neįmanoma joms įsigyti žaliavų?
Valstybės ižde nebėra lėšų net įsigyti ryžių, miltų, pieno, vaistų ar tualetinio popieriaus. Įdomu, kad tokių būtiniausių prekių pati Venesuela net negamina.
Užtat su kreditoriais valstybė kol kas atsiskaito tvarkingai. Neseniai jiems buvo išmokėta 2,2 milijardo dolerių (per 2 mlrd. eurų), rudenį teks atseikėti pusę tokios sumos. Tvirtinama, kad jei N.Maduro nustos laiku grąžinti skolas, jo dienos šalies vadovo poste bus suskaičiuotos.
Mat dalis kreditorių yra šios šalies turtingi ir įtakingi žmonės, taip pat didžiules sumas yra paskolinusios Rusija bei Kinija. „Juos visus vienija baimė dėl valstybės bankroto“, – teigė Venesuelos sociologas Nicmeras Evansas.
Vietoj grynųjų – sąskaita
Valstybės kontroliuojamas bolivaro kursas – 10 vietos valiutos vienetų už JAV dolerį. Tačiau juodojoje rinkoje jis visai kitoks: ten doleris vertinamas 4,3 tūkst. bolivarų.
Dar praėjusiais metais nelegalūs valiutos keitėjai bolivarus kraudavo į plastikinius maišus. Bet dabar tai jau būtų nepatogu nei jiems, nei klientams, todėl naudojamasi bankų paslaugomis.
Davei juodosios rinkos prekeiviui šimtą dolerių, o jis tau – vietos banko mokėjimo kortelę su 430 tūkst. bolivarų.
Neapgauna. O su tokia kortele gali atsiskaitinėti ir užeigose, ir parduotuvėse.
Kita vertus, pačiai valstybei stinga net popieriaus, kad galėtų spausdinti vis nuvertėjančius pinigus.
„Mes atsidūrėme velnio rate, iš kurio nematyti jokio išėjimo“, – liūdnai sakė ekonomistas J.Guerra.
