Kol visi stebisi, kodėl valdžia neleidžia visuomenei jos pačios lėšomis pastatyti Vyčio paminklo sostinės Lukiškių aikštėje, kitame sostinės pakraštyje dedasi panašūs dalykai.
Vilniaus miesto savivaldybė jau mėgina likviduoti apgriuvusios užtvankos Vilnios upėje avarinę būklę. Svariai prisidėti sutinka ir šalia esančio Belmonto komplekso savininkai, žadantys skirti pakankamai lėšų, kad šis statinys būtų atkurtas ir veiktų kaip iki šiol.
Tam pritaria ir Pavilnių regioninio parko direkcija, ir kiti aplinkosaugininkai.
Tačiau visiems lyg perkūnas iš giedro dangaus buvo šią savaitę paskelbtas aplinkos ministro Kęstučio Navicko ir jo kolegos iš Žemės ūkio ministerijos Broniaus Markausko pasirašytas Vandenų srities plėtros 2017–2023 metais programos įgyvendinimo veiksmų planas. Jame numatyta sutvarkyti per dešimtį įvairių užtvankų ir tik vienintelę – Belmonto – nugriauti.
Įsikišo ir sujaukė
Norint įgyvendinti tokias užmačias reikės keisti aibes dokumentų, nes ir Vilniaus miesto detaliajame, ir Pavilnių regioninio parko (RP) planuose užtvanka yra numatyta.
Šiuo metu ji apgriuvusi, bet savivaldybė jau priėmė sprendimą tvarkytis ir pradėjo bešeimininkio turto įteisinimo procedūras.
„Greitai reagavo ir Miesto ūkio departamentas, ir Belmonto komplekso savininkai. Pati Aplinkos ministerija įsitraukė gerokai vėliau ir sumaišė visas kortas“, – neslėpė Pavilnių RP direktorė Jolanta Radžiūnienė.
Kodėl nuspręsta griauti? Anot aplinkos viceministro Martyno Norbuto, tai gali būti pavyzdys, kaip atkuriamos natūralios upių vagos.
„Europoje griaunama tūkstančiai užtvankų, anksčiau ištiesintos upių vagos ten vėl kreivinamos. Mes tam pinigų neturime, todėl darome tai, kas įmanoma. Išvis ji bešeimininkė, niekas neprižiūri, neinvestuoja“, – M.Norbutas aiškino, kodėl reikia suniokoti dar XIX amžiaus viduryje pastatytą užtvanką.
Pasigedo sveiko proto
Vis dėlto upių vagos dažniausiai atkuriamos ten, kur įmanoma. Tuo metu Vilnios upės natūrali vaga išvis neaišku kur galėjo būti, nes ji jau šimtmečius yra Vilniaus energijos šaltinis. Čia buvo statomi malūnai ir kitokie įrenginiai, kuriems reikėjo užtvankų.
Šiuo metu tebėra neatkurta senoji patrankų liejykla, esanti šiek tiek aukščiau Belmonto. Norint ją sutvarkyti, reikėtų išvalyti buvusį kanalą, tačiau jei Belmonto užtvanka bus nugriauta, vandens lygis neišvengiamai sumažės ir to padaryti niekaip nepavyks.
„Jei tai būtų gamtinė teritorija, net nedvejodami pritartume planui griauti užtvanką. Tačiau čia yra miesto dalis, kultūrinis kraštovaizdis su aibe technikos paminklų. Negalima griauti tokio objekto neatlikus poveikio aplinkai vertinimo.
Toks sprendimas priimtas tikrai ne pagal darnios plėtros principus, tačiau tikiu, kad dar ne vėlu. Sveikas protas turi nugalėti, nes taip elgtis tikrai negalima“, – žodžių į vatą nevyniojo ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.
Triukšmas dėl lašišų
Už tai, kad užtvanka būtų nugriauta, pastaruoju metu itin agitavo visuomeninė organizacija „Lašišos dienoraštis“.
Aktyvistų teigimu, ji trukdo migruojančioms lašišoms, nors čia įrengtas vienas šiuolaikiškiausių žuvitakių.
Tačiau tokius teiginius į miltus sumalė specialistai. Antai Gamtos tyrimų centro Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vadovas daktaras Vytautas Kesminas teigė, kad Belmonto žuvitakį lašišinės žuvys įveikia nesunkiai, priešingai nei aukščiau esantį Rokantiškių.
Anot tyrėjo, užtvankos išardymas sumenkintų šį patrauklų objektą, o tinkamiausia būtų čia įrengti slenkstinę žuvų pralaidą. „Tuomet žuvų perplaukimo takas būtų dar intensyvesnis migruojančioms žuvims, o apsilankę vilniečiai galėtų pamatyti lašišų ir šlakių migraciją per Belmonto užtvanką“, – aiškino V.Kesminas.
Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos šių metų rašte aiškinama, kad techninė žuvitakio būklė ir šiuo metu yra gera. O atlikus užtvankos atstatymo darbus vandens lygis grįžtų į buvusią prieš avariją padėtį ir žuvitakis pradėtų veikti.
O kas dėtųsi užtvanką išvis nugriovus, sunku net nuspėti. Mat akivaizdu, kad prieš ją susikaupę upės nešmenys pajudės Neries link, o kiek dėl to būtų sunaikinta pačių lašišų nerštaviečių ir kur plauktų šios pagal „Natura 2000“ reikalavimus saugomos žuvys, prognozuoti labai sunku.
„Dėl tolesnės ateities teks tartis su Aplinkos ministerija. Tačiau dabar svarbiausia – likviduoti avarinę būklę, nes ruduo, kai ims migruoti lašišos, neišvengiamai artėja“, – įspėjo Pavilnių RP direktorė J.Radžiūnienė.
Kita vertus, neaišku, kiek galėtų užtrukti patys griovimo darbai. Nors Aplinkos ministerija tvirtino, kad tam rastas finansavimas, iš tiesų teks gauti pinigų iš ES fondų, o tai tikrai užtruks.
Aplinkos viceministras M.Norbutas irgi pripažino, kad dabar svarbiausia – likviduoti avarinę būklę iki rudeninės lašišų migracijos, o vėliau darbai galėtų užtrukti metus ar pusantrų.
Tačiau R.Baškytė tvirtino, kad geriausiu atveju viskas užtruktų 3–4 metus, o ši upės atkarpa juk priskiriama prie „Natura 2000“ teritorijos, nes joje yra saugomų žuvų buveinės.
Kas prisiims atsakomybę?
Nuo 1954 metų Belmonto užtvanką stebintis žinomas šalies ekologas ir gamtosaugininkas Romas Pakalnis sprendimą ją nugriauti išvadino savivale.
„Visiškas blefas, kad taip pasielgus Vilnia taps vientisa. Juk aukščiau yra dar viena užtvanka, kurios niekas neketina griauti. O ten esantis žuvitakis kaip tik neefektyvus.
Antra, ši vieta yra rekreacinė, čia lankosi gausybė žmonių. Išardžius užtvanką kris vandens lygis vagoje, tikrai reikės tvarkyti upės krantus. Drąsūs tie žmonės, kurie be jokių skaičiavimų ir tyrimų nori taip pasielgti.
Bet jei jie priima tokius sprendimus, turi prisiimti ir atsakomybę. Juk jei taip pasielgsime, niekuomet nebegalėsime atkurti ir aukščiau esančios patrankų liejyklos likučių“, – aiškino R.Pakalnis.
Baidarių turizmo laukia skaudus smūgis
Šiuo metu Vilnia yra itin mėgstama baidarininkų. Tačiau jei Belmonto užtvanka būtų nugriauta, upės nuolydis taptų toks didelis, kad pati vaga smarkiai susiaurėtų. Anot Vilniaus regiono vandens turizmo asociacijos vadovo Evaldo Uzielos, gali nutikti net taip, kad upėje baidarininkams nebebūtų ką veikti.
„Mes esame už užtvankos išsaugojimą, nes iki šiol niekam netrukdė nei ji, nei žuvitakis. Kiek girdėjau, patys verslininkai gali viską sutvarkyti, tai kodėl tuo nepasinaudoti, užuot griovus?“ – klausė E.Uziela.
Tikslas – tik „įsisavinti“ ES pinigus?
Šiuo metu renkami parašai po peticija už Belmonto užtvankos išsaugojimą – vakar buvo jau gerokai per 3 tūkst. pasirašiusiųjų.
Pasak šios iniciatyvos autorės visuomenininkės Eglės Baranauskaitės, keisčiausia, kad dėl visiems vilniečiams ir miesto svečiams svarbaus objekto ateities net nebuvo tariamasi su visuomene.
„Todėl mes privalome netylėti. Kiek teko bendrauti su specialistais, būtų padaryta didžiulė žala net ir toms pačioms lašišoms, dėl kurių taip išgyvena grupelė žvejų.
Keistas požiūris – griauti, sprogdinti, o ne ką nors pastatyti. Mano nuomone, tai daroma tik tam, kad būtų „įsisavinta“ kuo daugiau ES lėšų. Tačiau kai tai bus padaryta, šį planą pasirašiusių ministrų greičiausiai nebebus postuose, todėl ir atsakyti nebebus kam“, – įspėjo E.Baranauskaitė.
