Skaitmeninė revoliucija įvyko su interneto atsiradimu. Po dešimt metų, 2007, pasaulis vėl pasikeitė, kai buvo „Apple“ pristatė pirmąjį „iPhone“ telefoną. Paskui – socialinė revoliucija, kurios metu socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“ pakeitė mūsų gyvenimas. Netrukus – žaidimų revoliucija. Šiandien žaidimai nebėra skirti mokinukams – daugiau nei pusė žaidžiančiųjų yra moterys, o dauguma žaidėjų – vyresni nei 36 metai.
„Visi šie pokyčiai keičia mus taip, kaip galbūt net nepagalvojome. Tai nauja era, atnešanti naujus iššūkius“, - „Swedbank“ ekonomikos forume kalbėjo J.Hammarbergas.
Kuo čia dėta chemija
Skaitmenizuojamės, bet vis dar esame žmonės – gyvūnai. Ir cheminės reakcijos mūsų kūnuose tokios pačios. Dopaminas nuo neatmenų laikų buvo tai, kas padeda išgyventi, priverčia stipriau plakti mūsų širdis, seratoninas suteikia laimės pjūtį.
Vis dėlto, šis tas pasikeitė. „Mes, kaip žmonės, tapome labiau priklausomi nuo momentinio grįžtamojo ryšio ir pripažinimo. Tai mūsų mintyse ir mes negalime to sustabdyti“, - kalbėjo J.Hammarbergas.
Šiandienos žmogus per dieną vidutiniškai 327 kartus žvilgteli į telefoną – ar niekas neparašė, ar neatėjo pranešimas, kodėl neatėjo pranešimas...
„Kad pasikeistų žmogaus DNR reikia kelių tūkstančių metų, bet užtenka kelių metų, kad pasikeistų mūsų mąstymas“, - sakė J.Hammarbergas.
Šiandien seratonino poveikį jaučiame nusipirkę ką tik prekyboje pasirodžiusį mobilųjį telefoną ar prabangią rankinę. „Jaučiu seratonino proveržį oro uoste eidamas per greitąją patikrą. Žmonės stovi eilėje, jie keliauja atostogauti, o aš neturiu laiko, aš dirbu. Tą patį jaučiu įkėlęs į socialinius tinklus savo salotų nuotrauką. Sulaukiu daug teigiamų komentarų ir jaučiuosi, tarsi būčiau kažką pasiekęs“, - dėstė skaitmenizacijos ekspertas.
Vienintelė problema čia – jei žmogus negauna pakankamai seratonino, jis pasidaro liūdnas. Dėl to šiandien išvykę atostogauti ir nepasidalinę nei viena nuotrauka iš paplūdimio jaučiamės...kažkaip ne taip.
Yra ir kitas hormonas – oksitocinas, sukeliantis pasitikėjimo ir prisirišimo jausmą. „Šis hormonas išskiriamas žmonėms bendraujant, būnant kartu, liečiant vienas kitą. Jo neįmanoma gauti per socialinius tinklus. Ir kaip tuomet galima kalbėti apie tikrą pasitikėjimą ir prisirišimą, kai vis daugiau ne tik verslo susitikimų, bet ir pasimatymų vyksta ne realybėje, o skaitmeninėje erdvėje?“ - klausė J.Hammarbergas.
Mechanikos nebeužtenka
Keičiasi ir mūsų darbas. Vykstant skaitmenizacijai, paprastų funkcijų nebelieka – jas visas puikiai gali atlikti kompiuteriai. Mūsų užduotis tampa kompleksiškos, sudėtingos ir reikalaujančios kūrybinių sprendimų.
„Išmintis yra visur. Užtenka kelių mygtuko paspaudimų ir randi visus atsakymus. Bet jų šiandien yra tiek daug, kad gyvename nuolatiniame informacijos pertekliuje. Žmogus negali pasirinkti iš tūkstančio galimybių, tą daro tik mašinos“, - sakė skaitmenizacijos ekspertas.
Atrodo, jeigu darbai tampa vis kūrybiškesni, darbuotojai turėtų į juos vis labiau įsitraukti. Bet taip nėra. „Tyrimai rodo, kad pavyzdžiui Lietuvoje, tik 10 proc. dirbančiųjų yra emociškai įsitraukę į savo darbą. Didžioji dalis yra pasyvūs darbuotojai, kurie mielai pereitų į kitą darbą, jei tik atsirastų galimybė“, - sakė J.Hammarbergas.
Kodėl taip atsitinka? Pasirodo, nors tiek namie, tiek darbe ne vienas didžiąją dalį laiko praleidžia prie kompiuterio, šios dvi erdvės skiriasi kardinaliai.
„Mūsų privačioje sferoje viskas puiku ir įdomu. Technologijų kūrėjai stengiasi, kad vartotojams viskas būtų kuo patogiau, paprasčiau ir smagiau. O ateini į darbą, įsijungi pilką kompiuterį ir spoksai į senų programų ikonas. Be to, žmonės darbe jaučia tuštumą, nes jų niekas nemato. Namie gali pasidalinti savo katės nuotrauka, o darbe esi vienas“, - pasakojo J.Hammarbergas.
Dėl to šiandien darbuotojams svarbi emocinė motyvacija – pažadai pakelti atlyginimą daugelio jau nebevilioja, nes darbe sėdėti nebeužtenka, reikia į jį įsitraukti.
Naujos žmonių rūšys
Dirbamas su pasaulinių kompanijų lyderiais, J.Hammarbergas pasakojo pastebėjęs, kad kiekviename kolektyve dabar egzistuoja tarsi atskiros žmonių rūšys.
Pirmuosius jis vadina skaitmenizacijos vietiniai. Tai žmonės, gimę 1980-1990. Tai žmonės, kurie augo kartu su technologijomis ir šiandien jos jiems yra norma, savaime suprantamas dalykas.
„Mes užaugome su skaitmeniniu pasauliu, bet mano pasaulis kitoks nei mano 20 metų sūnaus, kuris gyvena savo virtualioje realybėje tik kartais nusileisdamas pavalgyti. Mes nesam tos pačios rūšies“, - sakė J.Hammarbergas.
Vis dar pasitaiko ir skaitmeniniu dinozaurų – žmonių, kurie nemoka, negali ar nenori suvokti, kad pasaulis keičiasi. Tokiems kuo toliau, tuo sunkiau bus bendrauti, o ypač – vadovauti: „Jau pradeda ateiti nauji klientai, skaitmenizacijos alfa rūšis, kuriai technologijos – tarsi oras“.
Keiskis arba gailėkis
Savo darbe J.Hammarbergas moko skaitmeninės lyderystės – tai, be ko, jo nuomone, nei vienas ateities verslas neišgyvens. Čia būtina vienodai puikiai išmanyti tiek skaitmenizacijos, tiek lyderystės procesus.
„Yra kompanijų, kurių lyderiai yra dinozaurai ir jie negali prisitaikyti prie dabartinio žmonių gyvenimo. Lygiai taip pat yra tokių, kurie nusiperka brangiausios technikos, naujausias programas, bet stokoja lyderystės įgūdžių. Abiejais atvejais nieko gero neišeina“, - pasakojo J.Hammarbergas.
Jo teigimu, šiandien neužtenka kalbėti, šiandien būtina daryti ir keistis. Kitaip laukia sunkūs laikai.
2013 m. Suomija stebėjo, kaip griūna jos milžinas – kompanija „Nokia“, ilgą laiką dominavusi rinkoje, buvo parduota „Microsoft“.
„Prieš spaudos konferenciją „Nokia“ vadovai verkė ir sakė: „Mes nepadarėme nieko blogo, bet kažkodėl pralaimėjome“. Jie tikrai nepadarė nieko blogo – jie buvo sotūs, džiaugėsi savo rinkos dalimi, nenorėjo padaryti nieko blogo ir dėl to nedrįso pabandyti padaryti kažką gero. Dėl to ir pralaimėjo. Šiandien neužtenka galvoti, neužtenka žinoti, reikia daryti“, - sakė skaitmenizacijos ekspertas.
