Kėdainių rajone galima pastebėti keistų anomalijų – ūkininkų dirbamuose laukuose, ypač žemesnėse vietose, telkšo didžiuliai, nedidelius ežeriukus primenantys vandens telkiniai. Kuo toliau, tuo labiau užsemti žemės plotai plečiasi, nes prieš penkis dešimtmečius, gūdžiu sovietmečiu įrengti melioracijos vamzdžiai – beviltiškai pasenę.
Juos reikia kapitaliai remontuoti, keisti naujais, tačiau tam valstybė neskiria pakankamai lėšų. O valstybei priklausančių požeminių vandens latakų tvarkymu tenka rūpintis patiems ūkininkams, investuoti nemažas pinigų sumas. Kėdainių rajone ūkininkaujantis Donatas Samukėnas tikina – čia kaltas ne tik laikas, negailestingai ardantis sovietines sistemas, bet ir žemės reforma.
„Melioracijos problema jau nuo senų laikų ūkininkams kelia daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Melioracija buvo efektyvi tik tuomet, kai visa žemė buvo vienose rankose, tačiau kuomet buvo atkurta žemės nuosavybė, visa drenažo sistema buvo padalyta. Taigi smulkios po žeme įrengtos melioracijos sistemos atiteko žemės savininkams, o už stambesnes sistemas, tokias kaip vandens rinktuvai, grioviai ir pylimai, liko atsakinga valstybė.
Deja, šiandien priklausančių įrenginių priežiūrai valstybė lėšų skiria vis mažiau. Net jei mes, ūkininkai, ir investuojame į drenažo sistemos tvarkymą savo žemės valdose, neretai pastangos nueina veltui, o kai kada net ir žalos daugiau padaroma. Kasmet dėl sugedusių sistemų yra patiriama nuostolių – lieka nepasėti plotai arba užėjus liūtims sumirksta“, – sako Šėtos seniūnijos ūkininkas D. Samukėnas.
Visos Lietuvos problema
Pasak ūkininko, sovietmečiu visa Lietuva buvo nusausinta, nes į mus žiūrėta kaip į žemės ūkio kraštą.
Pagal procentinį nudrenavimą Lietuva yra viena labiausiai nusausintų valstybių. Tačiau prieš 30–50 metų per šalį persiritusi galinga melioracijos banga šiandien atneša daug rūpesčių. Kaip sako ūkininkas, melioracija – ne tik Kėdainių rajono ar jo ūkio bėda, ši problema aktuali visos Lietuvos ūkininkams.
„Ši žiema buvo drėgna, pavasaris taip pat vėsus ir lietingas, nenuostabu, jog melioracijos problemos šiemet kaip niekad bado akis, nes yra vandens perteklius. Dažniausiai melioracijos problema iškyla pavasarį, kai sniegas nutirpsta, o įšalas dar nedingsta, todėl vanduo negali prasigerti gilyn, o jis turi nusileisti į dviejų ar pusantro metro gylį.
Tam reikia daug laiko. Kita vertus, jei anksčiau sulaukdavome lietaus, tai vėliau kaitindavo saulė, vėl lietus ir vėl saulė; būdavo žiema, pavasaris, vasara, o dabar mes turime tik žiemą ir vasarą.
Atėjo laikas, kada sulaukėme arba didelių liūčių, arba kaitros, todėl natūralu, kad vanduo nespėja nueiti iki drenažo ir žemės paviršiuje pasidaro tokia košė arba tokios balos, kad su technika nė neįvažiuosi“, – sako D. Samukėnas.
Ūkininkas pastebi, jog jo turimi laukai, laimei, yra gana tvarkingi, todėl tokių nuostolių, kokius patiria, pavyzdžiui, kitų savivaldybių ūkininkai, jam netenka, tačiau su melioracijos problema vis tiek kasmet neišvengiamai susiduria.
Patiria nuostolių
250 hektarų plote kartu su tėvu dirbantis ūkininkas sako, jog dėl melioracijos problemų laukai neretai lieka užleisti.
„Visada turėjau laukų, kurių negalėdavom tinkamai išdirbti dėl juose telkšančių balų. Tačiau sulaukus sausesnio sezono, norisi išdirbti visą lauką.
Deja, per tą laiką, kol laukas nebūna dirbamas, paprastai ten priauga visokių medžių, krūmų, todėl tenka juos išdraskyti. Atlikus tokius darbus atrodo, kaip ir viskas gerai, tačiau tuomet drenažas jau būna pažeistas dėl prieš tai priaugusių augalų, dažnai jį sugadina asiūklių šaknys. Kita vertus, melioracijos sistemą galima pažeisti mechaniškai – kai kur drenažas yra įrengtas vos metro gylyje, todėl nuolat važinėjant su sunkia technika, vėliau pasekmės taip pat gali būti matomos. Pavasarį prasidėjus žemės ūkio darbams išvažiavome tręšti žieminį rapsą, tačiau grįžome nieko nepešę – įvažiuoji į technologinę vėžę ir klimpsti, įvažiuoji į kitą – ir vėl klimpsti“, – pasakoja ūkininkas ir priduria, jog šiemet pusė hektaro rapso nuėjo veltui.
„Tai nei daug, nei mažai, tačiau paskaičiavus sėklą, trąšas, savo ir kitų laukų išmindymą, supranti, kad nuostolis patirtas nemažas, todėl visada tikiesi ir stengiesi, kad likę hektarai atpirktų to pushektario nuostolius. Kitu atveju, dėl melioracijos problemų lauktų absoliutus bankrotas, nes visos investicijos paprasčiausiai lieka bevaisės“, – sako D. Samukėnas.
Tvarkosi patys
Kadangi valstybė jai priklausančiais tinklais per daug nesirūpina, nerenovuoja ir bene kasmet skiria vis mažiau lėšų, pasitikėjimo teise šią žemę ir įrenginius valdo savivaldybės. Vandens rinktuvai ir pagrindiniai melioracijos grioviai yra būtent šių institucijų žinioje, tačiau neapsikentę ir savivaldybių abejingumu, ūkininkai tvarkosi patys.
„Deja, dėl to kartais susiduriame su kita problema – iš didelio noro susitvarkyti, ūkininkai kartais viską tik pagadina, nes sutvarkius vieną vietą, dvigubai daugiau žalos padaroma kitoje“, – sakė D. Samukėnas ir pridūrė, kad patys tokių darbų stengiasi nesiimti ir samdo šią sritį išmanančius specialistus.
„Paprastai patys samdome įmonę, kuri atlieka drenažo tvarkymo darbus, tačiau vėlgi tai pareikalauja nemažai investicijų. Per metus mažiausiai du kartus tenka kviesti specialistus ir tvarkyti drenažo problemas.
Kelių valandų darbas pareikalauja apytiksliai 200 eurų. Tai dar gerai, jei pats visas gedimines vietas surandu. O jei reikėtų sutvarkyti dvidešimties hektarų plotą, o ne pushektarį? Darbai užtruktų apie savaitę, paskaičiuokite patys, kiek investicijų tuomet pareikalautų“, – sako ūkininkas.
D. Samukėnas mano, jei anksčiau būdavo taip, kad ūkininkas ranka numodavo, neva, „ai, kažkada sutvarkysim“, tai dabar nė klausimas nekyla tvarkyti ar ne. Imi ir tvarkai, nes žinai, kad kitu atveju bus patiriami dideli nuostoliai.
Asociacijų kūrimas – ne išeitis
Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Virmantas Ivanauskas teigė, jog melioracijos klausimas kasmet darosi vis opesnis, o ir ateityje, tikėtina, situacija tik blogės.
„Šie metai, žinoma, sudėtingi, kadangi melioracijos tinklams yra apie penkiasdešimt metų, jie susidėvėję ir kasmet vis naujai kur nors išlenda tai vienos, tai kitos problemos. Ir nors ūkininkai patys visais įmanomais būdais bando tvarkyti melioracijos problemas, kasmet su jomis neišvengiamai susiduria. Trumpai tariant, melioracijos problema vis blogėja ir niekas jos spręsti kol kas neskuba“, – teigė V. Ivanauskas.
Prakalbus apie finansavimą rašto Ūkininkų sąjungos vadovas užtikrino, jog situacija, švelniai tariant, yra tragiška. „Per metus valstybė skiria apie tris šimtus tūkstančių eurų rajono melioracijos tinklų tvarkymui. Tokie pinigai visam Kėdainių rajonui yra tarsi lašas jūroje. Jie skiriami tiems, kam situacija tikrai yra visiškai prasta“, – teigė V. Ivanauskas.
Pasak pašnekovo, ūkininkai bandė kurti asociacijas, kad gautų finansavimą, bet čia vėl susidūrė su kitomis problemomis. Geriau pagalvojus, ar tikrai būrimasis į melioracijos įrenginių naudotojų asociacijas yra rimtas?
Ūkininkai raginami tai daryti, rengti projektus, pasinaudoti europiniais pinigais, dalį jų prisidėti ir taip tvarkytis melioracijos sistemas patiems. Tačiau jei iš tų pinigų pavyks sutvarkyti vos kelis šimtus hektarų, kokia iš to nauda, kai rajone iš viso yra per kelias dešimtis hektarų melioruotos dirvos.
