Darbdaviai siekė liberalaus kodekso, darbuotojų atstovai baiminosi, kad pataisos nepaverstų darbdavių tironais, o darbuotojų – vergais.
Tiesa, ekonomikos ekspertai sako, kad naujas dokumentas sukėlė daugiau triukšmo ir iečių laužymo nei realių pokyčių. O darbdaviai džiaugiasi tuo, kad palaiminta daugiau rūšių darbo sutarčių, o į kitus pokyčius reaguoja ramiai: „Ne kodeksas juk rikiuoja darbus rinkoje.“
Revoliucijos nesukėlė
Užsitęsęs naujojo Darbo kodekso priėmimas kiek prigesino jo laukusių šalies verslininkų entuziazmą.
Tokios nuotaikos išryškėjo bendrovei „Spinter tyrimai“ gegužę atlikus daugiau nei 500 smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovų nuomonių tyrimą, kurį inicijavo bankas „Citadele“.
Kas antras mažos ir vidutinės įmonės vadovas Lietuvoje mano, kad nuo liepos pradžios įsigaliosiantis Darbo kodeksas neturės jokios įtakos verslo plėtrai.
16 proc. smulkiųjų ir vidutinių verslininkų tiki, jog naujovės skatins augimą, tačiau bemaž tiek pat – 14 proc. – nuogąstauja, kad efektas bus priešingas.
Darbo kodekso naujovių nauda labiausiai abejoja pačių mažiausių, iki 10 darbuotojų turinčių, šalies įmonių vadovai.
Tyrimo metu 55 procentai verslininkų sakė pritariantys teiginiui, kad nuo liepos mėnesio įsigaliosiančio naujojo Darbo nuostatos neturės jokios įtakos verslo plėtrai, o 15 proc. įmonių vadovų apskritai neturėjo dėl to savo nuomonės.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pripažino, jog galutiniame kodekso variante nutolta nuo pirminio mokslininkų ir specialistų parengto kodekso raidės bei dvasios ir priimtas darbo santykių reguliavimas išlieka daug mažiau liberalus negu senosiose Europos Sąjungos valstybėse.
„Mokslininkų parengtą Darbo kodekso projektą buvo galima pavadinti žingsniu į priekį darbo santykių liberalizavimo linkme, o per pusantrų metų užtrukusį jo taisymų laikotarpį nuolat buvo atsitraukiama vis po žingsnelį atgal“, – pažymėjo V.Sutkus.
„Žinoma, dar reikia laiko, kad verslininkai susipažintų su galutiniu Darbo kodekso variantu ir įsigilintų į pakeitimų esmę“, – sakė „Citadele“ banko Smulkiojo ir vidutinio verslo klientų departamento direktorė Giedrė Kubiliūnienė.
Daug ką lemia sezoniškumas
Liepą įsigaliosiantis naujasis Darbo kodeksas numato, kad darbuotojai per savaitę negalės dirbti ilgiau nei 60 valandų, įskaitant ir viršvalandžius, ir papildomą darbą.
Iki šiol maksimalus darbo laikas per septynias dienas negalėjo viršyti 48 valandų.
Kodekse įtvirtinta, kad didžiausia metinė viršvalandžių trukmė negali būti ilgesnė nei 180 valandų. Anksčiau trukmė buvo kitokia – 120 valandų.
Pasak tekstilės – darbo drabužių, kilimėlių, restoranų tekstilės ir kitų gaminių – nuomos paslaugas teikiančios bendrovės „Lindström Lietuva“ direktoriaus Renato Štopo, daugiausia įtakos darbo valandų skaičiui turi sezoniškumas.
„Vasarą, kai prasideda atostogos, darbuotojams tenka pridengti vieniems kitus.
Tuomet ir prireikia viršvalandžių. Jų apskaita nėra sudėtinga – darbo laiko apskaitos sistema yra automatizuota.
Tačiau tai nėra kuo nors išskirtinė situacija. Ir įsigaliojus naujam kodeksui ji tokia netaps.
Apskritai stengiamės neviršyti darbo valandų limito.
Jis ne šiaip sau sugalvotas, nes tik tada žmogus dirba produktyviai“, – sakė R.Štopas.
Juk kuo daugiau bus dirbama viršvalandžių, tuo didesnis atsiras nuovargis, tuo mažiau produktyvus taps ir darbas.
Siūlosi svetimi, dirba savi
Kėdainiuose įsikūrusios statybinių mišinių gamybos ir platinimo bendrovės „Sakret LT“ darbuotojai ilgiau atsikvėpti gali baigiantis metams.
Užtat šiltąjį metų sezoną įmonėje yra pats darbų įkarštis – mat gaminių užsakymų gausa pasipila vasarą, kai prasideda statybų sezonas.
Tuomet visiems prireikia ir klijų plytelėms klijuoti, ir dažų fasadams dažyti, ir gruntų, glaistų, tinko bei kitokių statybinių medžiagų. O kartu įkaista ir jų gamybos procesas.
Pasak „Sakret LT“ direktoriaus Aleksandro Toropčino, už kiekvieną viršvalandį darbuotojams sumokama, o jeigu žmogus dirba savaitgalį, jis gali rinktis ar dvigubą atlygį, ar tiek pat laiko pailginti atostogas.
„Ir be naujo Darbo kodekso visa tai darėme.
Tačiau jam įsigaliojus neišvengiamai padaugės popierizmo – reikės aprašyti, kodėl ir kada žmogui papildomai mokama, kaip ir tai, už ką, pavyzdžiui, sumokame premijas“, – kalbėjo A.Toropčinas.
Vasarą, kai žmones reikia išleisti atostogų, į jų vietą keliems mėnesiams priimama darbuotojų pagal terminuotąsias sutartis.
„Renkamės – neimame bet kokių. Mums nereikia broko gamintojų.
Pavyzdžiui, skambina iš Ukrainos, siūlo darbuotojų atvežti, bet atsisakau jų. Juk tai – gamykla. Tegu jau dirba savi, kurie išmano savo darbą“, – užsiminė A.Toropčinas.
Nėščios darbuotojos – retenybė
Naujasis Darbo kodeksas numato, kad iš esmės negalima atleisti kūdikio besilaukiančios moters. Darbdaviai to nesibaido, juolab kad ir nėščiųjų gerokai sumažėję, jei palygintume su ankstesniais metais.
Pavyzdžiui, Raseiniuose iš siuvimo įmonėje „Šatrija“ dirbančių kone dviejų šimtų moterų šiuo metu motinystės atostogų yra išėjusios vos dvi.
„Dabar visai kitokia situacija, nei būta prieš gerą dešimtį metų. Tada, kai 2006-aisiais pradėjau dirbti „Šatrijoje“, kūdikius auginančių moterų buvo dešimt kartų daugiau“, – sakė šios įmonės vadovas Giedrius Grondskis.
Pagal naująjį Darbo kodeksą, besilaukianti moteris negali būti netgi įspėta dėl atleidimo visu nėštumo laikotarpiu, o ir vėliau, kol kūdikiui sukaks 4 mėnesiai.
Darbo sutartį bus galima nutraukti nebent tokiu atveju, kai susitaria abi pusės – kai to prašo pati moteris.
Pasak G.Grondskio, kodekso pataisos, susijusios su nėščiųjų atleidimu, realiai net neaktualios. Juoba kad per 11 jo darbo „Šatrijoje“ metų nė karto neteko iš darbo atleisti besilaukiančios moters – nebuvo tam jokių priežasčių.
„Siuvėjų amžiaus vidurkis didėja. Šiuo metu jis siekia 47–48 metus, tad jaunų darbuotojų nedaug. Būna tokių, kurios ateina dirbti pagalbinių darbų ir užsibūna vos keletą mėnesių. Tad jei ir išeina moterys motinystės atostogų, dažniausiai tai būna net ne siuvėjos, o vidurinės grandies darbuotojos, pavyzdžiui, technologės“, – kalbėjo G.Grondskis.
Pasigenda geranoriškumo
„Nėštumas yra natūrali moters būsena. Priimdamas dirbti, pavyzdžiui, jauną technologę, ką tik sukūrusią šeimą, net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau ji išeis motinystės atostogų. Taip ir turi būti. Ir pats juk turiu šeimą, vaikų.
Visada laukiame, kol darbuotojos, paauginusios vaikus, sugrįš. Tačiau ir tokiais atvejais norėtųsi žmoniškumo – kad moterys nesinaudotų situacija.
Pasitaiko, kad įsidarbinama ir slepiant nėštumą, o netrukus jau išeinama atostogų padirbus kelis mėnesius tiktai dėl išmokų“, – kalbėjo G.Grondskis.
Tačiau kur kas daugiau piktavališkumo justi iš kitų darbuotojų. Pavyzdžiui, iš 200 įmonės darbuotojų laikinąjį nedarbingumą nuolat turi 12–13 žmonių, o tai – jau 8 proc. darbuotojų.
Dauguma jų iš tiesų serga, bet yra ir tokių, kurie apskritai retai pasirodo darbe.
„Peržiūrėjau vieno žmogaus pastarųjų 8 mėnesių darbo istoriją. Iš 166 darbo dienų jis dirbo 77, kitas esą sirgo ir dar 10 dienų turėjo mokymosi atostogų.
Štai tokiais atvejais Darbo kodeksas, ko gero, pagelbės atsisveikinant su tokiais darbuotojais“, – užsiminė G.Grondskis.
Graibsto gerus darbuotojus
„Šatrijos“ vadovo nuomone, Darbo kodekse atsiradęs terminuotųjų sutarčių reglamentavimas palengvins situacijas, kai siuvėjams tenka įvykdyti didelį užsakymą ir keliems mėnesiams prireikia pagalbinių darbo rankų.
„Bet yra ir tam tikrų niuansų. Jei priėmus žmogų pagal terminuotąją sutartį paaiškėja, kad jis noriai dirba, jis tikrai bus pakviestas dirbti ir pagal ilgalaikę sutartį. Ne kodeksas juk rikiuoja darbus rinkoje.
Darbdaviui reikia gerų darbuotojų ir kiekvienas stengiasi tokius prisikalbinti ir išsaugoti“, – teigė pašnekovas.
Kita vertus, yra žmonių, kurie naudojasi darbdaviais, kad gautų socialinių garantijų.
Pavyzdžiui, dažnai žmonės, kurie priimami bandomajam laikotarpiui, mėnesį ar du dirba puikiai. Bet vos tik sutartis tampa neterminuotąja, naudojasi nedarbingumo galimybėmis.
Tokių žmonių, anot G.Grondskio, nuolat medžiojančių darbo vietas, netrūksta. Ir tai darbdaviui nėra lengva našta.
