Iš gamyklų liko griaučiai
Į praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį Daugpilis žengė būdamas tankiai apgyventas – kone 130 tūkst. žmonių. Latvijos mastu, tai nemažai. Buvęs Latvijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Aleksejus Providenko, taip pat ir buvęs Daugpilio dūmos vykdomuoju direktoriumi, prisiminė, jog tuomet mieste veikė ne viena dešimtis stambių įmonių.
„Skaičiuota, jog Daugpilyje buvo 47 tūkst. atestuotų darbo vietų. Kadangi dirbantiesiems buvo įrengtos ir valgyklos, ir dušinės, sveikatos punktai, profilaktoriumai, pionierių stovyklos, vaikų darželiai ir kiti patogumai, viena darbo vieta šiandienos matais matuojant atsiėjo 70–80 tūkst. eurų. Šiandien miesto pramonėje užimti, jei atmestume dirbančiuosius geležinkelyje, apie 5 tūkst. žmonių“, – skaičiuoja A.Providenko.
Jo teigimu, pramonės įmonės Daugpilyje praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žlugo pagal tą patį scenarijų. „Gamyklas ir fabrikus tiesiogine to žodžio prasme išnešiojo po gabalėlį, užkorė nepakeliamas paskolas su 30, 60 ar net ir 120 proc. metinių palūkanų ir susisėmė jų apyvartines lėšas. Galiausiai daugelis gamyklų įrenginių buvo parduoti už metalo laužo kainą“, – teigia buvęs deputatas.
Pasak jo, dar skausmingesnis buvo jau 2000-ųjų pradžioje vykęs Daugpilio cheminio pluošto gamyklos žlugimas. Tuo metu tai buvo naujausias technologijas taikiusi gamykla mieste, produkciją tiekusi 30-iai šalių. Čia veikta pagal tą pačią schemą: gamyklos vadovai paėmė paskolų už klaikius procentus, o bevertė įmonė atiteko investuotojams iš Singapūro, žadėjusiems ją išsaugoti. Tačiau investuotojai pažadų netesėjo, o iš gamyklos sunkė, kiek pajėgė.
A.Providenko tikina, jog lygiai tas pats nutiko su baldų ir batų kombinatais, autoremonto gamykla, gamykla „Latremstanok”, statybinių konstrukcijų gamykla.
Į pasaulį laimės ieškoti
Stipriai sumenkusi darbo vietų pasiūla bei dėl Latvijos narystės ES atsivėrusios sienos lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą. Tokį virsmą išgyvena ir ne vienas miestas Lietuvoje.
Nekilnojamojo turto vertintojas Michailas Lavrionovas sako, kad jo paties du trečdaliai bičiulių, su kuriais augo, lankė mokyklą, universitetą, seniai įsikūrę užsienyje: kas Didžiojoje Britanijoje, kas JAV, kas Airijoje. „Ir grįžti neketina“, – priduria M.Lavrionovas.
Nuolat senstantis gyvenamasis fondas neleidžia kainoms antrinėje rinkoje galutinai nukristi, nes naujų namų nestatoma. Jei kvadratinio metro savikaina – apie 800 eurų, neatsiras už jį mokančių daugiau nei 350 eurų.
Su nekilnojamuoju turtu dirbantis vyras tikina, jog į Daugpilį panašiuose rajonų centruose tokių žemų kainų antrinėje butų rinkoje nėra nei Estijoje, nei Lietuvoje, nei artimesniuose Baltarusijos ir Rusijos rajonuose.
Medikas rekordininkas
Dėl emigracijos ir menko gimstamumo Daugpilyje labai trūksta jaunimo iki 25-erių. Oficialiais duomenimis, mieste dabar yra 85 tūkst. gyventojų, iš jų – 4,5 tūkst. registruoti bedarbiai. Tačiau ir iš Lietuvos patirties aišku, jog tol, kol deklaruoti išvykimą į kitą šalį neprivalu, kiek Daugpilis turi tikrųjų, o ne popierinių gyventojų, nežinia.
Žmonių išsikėlimas iš miesto lėmė specialistų stygių. Itin kebli padėtis medicinoje. Daugpiliui trūksta kelių dešimčių medikų: neurologų, chirurgų, traumatologų, ginekologų, onkologų, mikrobiologų, radiologų, otarinolaringologų, gastroenterologų ir kitų. Todėl net ir dėl elementarių medikų paslaugų Daugpilio gyventojams tenka važiuoti į Rygą ar Jėkabpilį.
Tikra miesto įžymybė – Leonidas Krumplevskis. Gali būti, kad jis – seniausias praktikuojantis otarinolaringologas pasaulyje. Šiam medikui – 84-eri. Senolis mielai eitų į pensiją, tačiau neleidžia pareiga, mat neatsiranda jam pamainos.
Vietos valdžia ketveri metai jauniems rezidentūrą baigusiems medikams, sutikusiems bent penkeriems metams įsidarbinti vietos ligoninėje, siūlo dotacijas. Tačiau tai padėties iš esmės nekeičia.
Bandys laimę rinkdami valdžią
Šiuo metu Daugpilis kaip ir kiti Latvijos miestai, ruošiasi birželio 3-ąją vyksiantiems savivaldos rinkimams. Kandidatai į tarybą žada stambius projektus, kurie leistų miestui pritraukti gausių pajamų, sukurti darbo vietų ir sugrąžinti bent dalį išvykusiųjų.
Tačiau vertinti tokias kalbas reikia su rezervu. Juolab, kad to moko patirtis. Štai 2005 m. deputatai patvirtino projektą, kurį liaudis pašiepiamai vadina „Naujaisiais Vasiukais“. Žadėta, kad Locikių gyvenvietėje, vietoje buvusio karinio sovietinio oro uosto, bus įkurtas Daugpilio tarptautinis oro uostas. Darbai pradėti – už milijoną latų išpirkta žemė ir įsteigta įmonė, turėjusi plėtoti projektą. Pastaruosius 12 metų vis kalbėta, jog investuotojas yra ir oro uosto statymo darbai tuoj pat prasidės. Tačiau ir šiandien vietoj tarptautinio oro uosto Locikiuose – tuščia plynė.
Per dešimt metų Daugpilio deputatai trissyk iki kadencijos pabaigos nušalino merus. 2010 m. balandžio 16-ąją miesto savivaldą paženklino mirtis: išėjęs iš merijos į nugarą buvo nušautas tuometis vicemeras, partijos „Latgalės liaudis“ valdybos pirmininkas Grigorijus Nemcovas. Nusikaltimas iki šiol neištirtas.
Pagal užsienio spaudą
