Žurnalistai pakalbino daugiau kaip 12 I.Trump darbuotojų, dirbančių drabužių fabrike Indonezijoje. Šie nusprendė nebetylėti ir atskleidė visas kraupias fabriko paslaptis.
Darbuotojai teigė, kad jiems mokamos mažiausios algos visoje Azijoje, jie yra gąsdinami nesijungti į profsąjungas, o moterims siūlomi priedai prie algų, jeigu jos menstruacijų metu neims atostogų.
Indonezijoje dirbantys žmonės nusprendė atskleisti tiesą praėjus kelioms savaitėms po kito panašaus incidento, kai apie prastas darbo sąlygas prabilo Kinijos fabrike, kur gaminami I.Trump batai, darbuotojai.
Kinijos darbuotojai skundėsi, kad jiems mokamos algos mažesnės už nustatytą minimalią algą Kinijoje, jie yra nuolat įžeidinėjami, fabrike pažeidinėjamos moterų teisės. Indonezijos darbuotojų skundai panašūs.
Apie realybę I.Trump valdomuose fabrikuose „The Guardian“ siūlo sužinoti iš pačių darbuotojų lūpų.
Politika nepatinka
Alia visą savo gyvenimą praleido panašiose gamyklose. Nuo to laiko, kai pabaigė mokyklą provincijoje ji nuolat dirbo vienuose ar kituose fabrikuose, kol galiausiai atsidūrė Indonezijos Subango miesto gamykloje, kur gaminami I.Trump prekės ženklo drabužiai.
Nors nuo pat santuokos su savo vyru Ahmadu pradžios bent vienas iš sutuoktinių nuolat dirbdavo, šeima kol kas negali svajoti apie tai, kad vieną dieną galėtų išlįsti iš skolų liūno.
Ji pasikviečia žurnalistą į mažyti butą apgriuvusiame pastate, už kurio nuomą per mėnesį moka 30 dolerių. Jo sienos visos nukabinėtos poros vaikų nuotraukomis, nes šeima net negali svajoti apie tai, kad turės tiek pinigų, kad galėtų gyventi kartu su savo vaikais. Šie gyvena su savo močiute ir mato savo tėvus tik vieną savaitgalį per mėnesį, kai šeima sutaupo pinigų benzinui.
Alia uždirba minimalią algą – 2,3 milijonų rupijų arba 173 dolerius per mėnesį. Bet provincijoje, kurioje ji dirba, minimalios algos yra tarp žemiausių Indonezijoje.
„PT Buma“, siuvanti drabužius I.Trump prekės ženklui yra Korėjos kapitalo įmonė, Indonezijoje veiklą pradėjusi 1999 m. Daugelis „PT Buma“ darbuotojų žino, kas yra Ivanka Trump.
Ahmadas, kuris kartu su žmona dirba drabužių fabrike ir kaip ir daugelis jo darbuotojų yra musulmonas, pripažįsta, kad nemėgsta D.Trumpo politikos ir nuolat su baime seka naujienas, susijusias su juo.
„Bet mes neturime prabangos priimti su darbu susijusių sprendimų remdamiesi asmeniniais principais“, – sakė jis.
Kai Alia išgirdo, kad I.Trump rašo knygą apie moteris darbo rinkoje, ji pradėjo juoktis. Šiai moteriai užtektų to, kad galėtų savo vaikus matyti dažniau nei per mėnesį, kad galėtų sakyti, jog džiaugiasi savo darbo ir šeimos balansu.
Vieni bėga, kiti džiaugiasi
„Buma“ kompanijoje šiuo metu dirba beveik 2,8 tūkst. darbuotojų, iš kurių profsąjungoms priklauso tik 200. Likusiems darbas dažniausiai būna sunki našta – trys ketvirtadaliai darbuotojų yra žmonos, iš kurių daug – motinų. Kai kurios jų, kaip Alia, beveik visas savo pajamas skiria vaikams, su kuriais net negali gyventi.
23 metų Sitos tėvai praėjusiais metais susirgo ir ji turėjo mesti mokslus universitete ir įsidarbinti šiame fabrike.
„The Guardian“ moteris pasakojo, kad po kelių mėnesių jos darbo kontraktas baigiasi. „Tai vienas iš kompanijos būdų sutaupyti pinigų – trumpalaikiai darbuotojai negauna garantijų. Man tai jau nusibodo. Kasdien dirbu viršvalandžius, už kuriuos nieko negaunu, o mano alga vis tiek apgailėtina“, – sakė Sita.
Darbo sutarčiai pasibaigus ji planuoja išvykti į Subangą, kur minimali alga kiek didesnė.
Kol vieni piktinasi prastomis darbo sąlygomis, kiti džiaugiasi bet kokia galimybe turėti darbą, kad ir labai menkai apmokamą.
30 metų Eka, viena auginanti du vaikus, „Buma“ fabrike dirba jau 7 metus. „Aš vis dar mėgstu savo darbą, jis nėra labai sunkus“, – sakė ji žurnalistams.
Panašiai kalbėjo ir jauna netekėjusi Yuma: „Džiaugiuosi, kad dabar dirbu fabrike. Mano tėvai ūkininkai ir pas juos darbas kur kas sunkesnis. Čia bent yra kondicionierius“.
Pažeidimai – ne naujiena
Moterys, kurios fabrike yra nuolatinės darbuotojos, gauna tam tikrų nuolaidų: 3 mėnesių motinystės atostogas (6 savaites nėštumo pabaigoje ir 6 savaites po gimdymo), privalomą sveikatos draudimą ir papildomą 10,5 dolerių priedą prie algos, jei neima joms numatytų laisvadienių per menstruacijas.
Tiesa, reikalavimai, kurie čia keliami darbuotojams daugeliui atrodo per dideli.
Tokie pranešimai iš „Buma“ fabriko ekspertų nestebima. Indonezijos darbuotojų teisių ekspertas Andriko Otangas sakė, kad nemažai fabrikų nustato per didelius produkcijos reikalavimus, kad galėtų savo darbuotojams nemokėti už viršvalandžius.
Vienas fabriko darbuotojas nufotografavo dienos grafiką, kuriame matosi, kokie reikalavimai keliami čia dirbantiems. Dirbantys 7–16 val. darbuotojai per pamainą turėtų pasiūti 58–92 megztinius, nors realūs produkcijos gamybos tempai siekia 27–40.
7 čia dirbantys žmonės taip pat prakalbo apie žodines patyčias ir apie tai, kad savo vadovų yra vadinami gyvuliais, kvailiais ir beždžionėmis. A.Otango teigimu tai irgi nėra naujiena Indonezijos fabrikuose.
„Buma“ taip pat mėgsta atleisti savo darbuotojus prieš pat Ramadaną, o po mėnesio juos vėl įdarbinti, kad išvengtų „religinių švenčių“. Pagal Indonezijos įstatymus visiems darbuotojams priklausomai nuo jų religijos darbdaviai religinių švenčių metu turi mokėti priedus prie algų.
Iš „Bumos“ šiemet prieš pat Ramadaną buvo atleista 290 darbuotojų.
Iš Azijos šalių Indonezija turi didžiausią atotrūkį tarp uždirbančių daugiausiai ir mažiausiai. Nė vienam iš „The Guardian“ kalbintų darbuotojų niekuomet nebuvo pakelta alga už gerą darbą, nors kai kurie fabrike dirba daugiau kaip 7-erius metus.
Taip pat nei vienas iš kalbintų darbuotojų, nepriklausantis profsąjungai, neteigė norintis prie jos prisijungti. Dauguma jų bijo, kad dėl to gali būti atleisti arba tiki, kad jų darbas nėra toks blogas. Sita, pavyzdžiui, žurnalistams teigė kad pati savanoriškai kasdien dirba neapmokamus viršvalandžius, nes nepavyksta įgyvendinti jai keliamų reikalavimų.
„Manęs nestebina tai, kad tokiuose fabrikuose dirba žmonės, kurie nežino elementarių savo teisių. Bet jiems mokamas algas tikrai galima vadinti „skurdo išmokomis“. Tai, kas yra teisėta, dar nereiškia, kad tai yra moralu“, – kalbėjo Amerikos darbuotojų teisių aktyvistas Jimas Keadysas.
Asmeninė atsakomybė
Jis teigė, kad nors I.Trump pat nevadovauja fabrikams, ji yra atsakinga: „Jos vardas puikuojasi ant suknelių. Be jos nebūtų jokio prekės ženklo“.
Ne pelno siekiančios organizacijos „Mados revoliucija“ įkūrėja Carry Somers teigė, kad I.Trump nuolat kalba apie tai, kaip atstovauja dirbančias moteris, bet į jos suvokimą apie dirbančias moteris nėra įtrauktos tos moterys, kurios dirba jos fabrikuose visame pasaulyje.
Kovą D.Trumpas kreipėsi į Indoneziją dėl netinkamo prekybos su JAV balanso ir apkaltino dėl to „sukčiaujančius importuotojus“.
I.Trump verslas tuo tarpu klesti – laikotarpiu, kai jos tėvas kandidatavo į JAV prezidento postą, jos prekės ženklo pardavimai išaugo beveik 18 milijonų dolerių. Tiesa, pastaraisiais metais kai kurios parduotuvės iš savo asortimento pašalino I.Trump prekės ženklo drabužius ir pakeitė juos kitų ženklų asortimentu.
Kontrastai
Indonezijos valdžios atstovas Hepi Abdulmanafas džiaugėsi, kad jo šalis siejama su D.Trumpo šeima. „Tai įrodymas, kad Indonezijos prekės visam pasauliui yra pakankamai geros. Tikiuosi kad kokybiška apranga bus tai, dėl ko Indonezija taps žinoma visame pasaulyje“, – sakė jis.
Tuo tarpu „Buma“ fabrike nuotaikos kitokios. „Mes net negalvojame apie tai, kad galėtume išlipti iš skolų. Kūdikių maistas, mokyklos vadovėliai ar vizitas pas šeimos gydytoją bet kurį mėnesį gali atimti visas likusias pajamas iš šių šeimų“, – kalbėjo fabriko darbuotoja Alia.
Fadli, dirbantis sandėlyje ir matantis, kaip ant I.Trump drabužių yra klijuojamos etiketės su kainomis, stebėjosi: „Aš džiaugiuosi, galėdamas gaminti drabužius pasaulyje žinomam prekės ženklui. Bet matant jų kainas nuolat kyla klausimas – negi jie negali mums mokėti šiek tiek daugiau?“
„The Guardian“ prašė darbuotojų kaltinimus pakomentuoti tiek „Burma“ atstovų, tiek Baltųjų rūmų, tiek I.Trump atstovų. Nei vienas jų nesutiko atsakyti į žurnalistų klausimus.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
