– Lietuva prastai panaudoja 2014–2020 metų finansavimo laikotarpio ES paramą. Ar labai smarkiai atsiliekama nuo panaudos grafiko? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo NVPPA vadovo Algirdo Radušio.
– Iš tiesų Finansų ministerija pranešė, jog europiniai pinigai per lėtai panaudojami – šiuo metu panaudota vos 13 proc. Lietuvai iki 2020-ųjų skirtų 8,39 mlrd. eurų.Tai labai prastas rodiklis, o šis paramos laikotarpis jau įpusėjo. Vadinasi, smarkiai atsiliekame nuo grafiko. Negana to, dar nematyti pastangų mažinti šį atsilikimą.
Stinga politinės valios ES paramą naudoti greičiau, o bankai jau ėmė skelbti sumažėjusio šių metų Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimo prognozes.
Tai suprantama, nes europiniai pinigai daro didelę įtaką mūsų ekonomikai ir jeigu jie nepatenka į šalies ūkį, mažėja paklausa numatytų projektų darbams bei paslaugoms, o tada ir mokesčių mažiau surenkama, ir verslui stinga lėšų kelti darbuotojams atlyginimus.
– Gal Lietuvai net teks dalį skirtų lėšų grąžinti Briuseliui?
– Neabejoju, kad ES pinigus spėsime panaudoti. Bet labai svarbu ir kaip tai daroma. Jei pernai mažėjo ir šiemet mąžta viešųjų pirkimų konkursų ir numatyti finansiniai srautai ateis vėliau, iškyla pavojus, kad verslas gali nespėti susidoroti su užsakymų lavina.
Tuomet didėja rizika, kad kils kainos, projektai brangs. ES lėšas reikia proporcingai įlieti į rinką, bet to nepavyksta padaryti.
– Kodėl Lietuva kapanojasi net ir semdama pinigus iš ES aruodo?
– Tiktų sakyti, kad pinigų yra, o fantazijos trūksta. Naujoji valdžia nori persvarstyti ankstesniosios sprendimus, bet stokoja idėjų, ką pirmiausia finansuoti.
Nėra prioritetų, todėl ne tik iki šiol nejuda ES pinigai, bet ir dar kurį laiką gali tęstis šis sąstingis.
Rimta kliūtis gali būti viešųjų pirkimų reforma, kuri privaloma vykdant prieš trejetą metų priimtą ES direktyvą. Jau vėluojame ją įgyvendinti, Seimas privalėjo priimti įstatymą praėjusių metų balandį. Europos Komisija buvo pradėjusi pažeidimo procedūras.
Seimas prieš kelias savaites skubos tvarka priėmė įstatymą ir jis įsigalios liepos 1 dieną.
Reforma numato pažangius viešųjų pirkimų pakeitimus, bet nepriimti būtini teisės aktai – kvalifikacijos vertinimo, pirkimų vertės skaičiavimo ir kitos metodikos. Už tai atsakinga Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT).
ES paramą skirstančios institucijos dabar negali suderinti konkursų sąlygų, nes nežino konkrečių reikalavimų.
Galbūt skubos tvarka VPT dar spės parengti būtinus dokumentus, bet pakeitimai – ne kosmetiniai, o esminiai. Viešųjų pirkimų specialistams būtina žinoti, kaip vyks šis procesas.
VPT įpareigota juos konsultuoti, teikti metodinę pagalbą, bet nieko nedaro. Todėl artimiausią pusmetį viešųjų pirkimų dar mažės arba geriausiu atveju nepadaugės, nors jau ir taip vėluojame.
– Vadinasi, dėl tokios padėties kalčiausia VPT?
– Žinoma, kiekviena institucija randa pasiteisinimų, kodėl kas nors nevyksta, bet problema akivaizdi: pinigų yra, o paimti jų nesugebame.
Dalis kaltės tenka ir Seimui, pusantrų metų vilkinusiam įstatymo priėmimą. Kita vertus, VPT žinojo ES direktyvą ir galėjo seniai rengtis ją įgyvendinti, bet sėdėjo rankas sudėjusi. Ši tarnyba visą dėmesį sutelkusi tik į piktnaudžiavimą viešaisiais pirkimais. Aišku, reikia ir vagis gaudyti, bet tai ne vienintelis jos darbas.
Dabar viešųjų pirkimų specialistai bijo dirbti, nes jie nuolatos bauginami, kad nukentės, jei bus pažeidimų, bet niekas nepaaiškina, kaip to išvengti.
– Gal VPT, skubėdama viešinti įvairius pažeidimus, per daug rūpinasi viešaisiais ryšiais ar net politikuoja ir per mažai užsiima prevencija?
– VPT turėtų daugiau teikti informacijos, kaip vykdyti viešuosius pirkimus. Kyla dar viena problema siekiant viešųjų pirkimų skaidrumo: nagrinėjant jų bylas nuo liepos 1 dienos net dešimt kartų didinamas žyminis mokestis – jis sieks iki 5 tūkst. eurų.
Norima sumažinti ir nepagrįstą skundimąsi. Tačiau Aukščiausiasis teismas tenkina net 75 proc. ieškinių dėl viešųjų pirkimų. Vadinasi, daugeliu atvejų skundžiamasi pagrįstai.
VPT skundų dėl viešųjų pirkimų nenagrinėja ir ieškovus nukreipia į teismą. Tačiau gerokai padidintas žyminis mokestis daug ką atbaidys nuo skundo, net jei ir kils abejonių dėl viešųjų pirkimų sąlygų skaidrumo.
Mat nėra garantijų, kad teisme pavyks įrodyti pažeidimus, o ir sėkmės atveju neaišku, ar pavyks vėl laimėti konkursą. Išaugus žyminiam mokesčiui, ypač kai dar kainuoja advokatai, nebeverta ginčyti smulkesnių pirkimų.
