Per trylika metų, praleistų Didžiojoje Britanijoje, Karolis Bertašius įgijo išsilavinimą ir įsitvirtino profesinėje srityje.
32 metų vyras dirba tarptautinėje įmonėje operacijų vadovu, kuri statybos sektoriuje dirbantiems subrangovams tiekia statybos įrankius bei darbo saugos priemones.
„Įsikūrėme su šeima Londono priemiestyje, Reinhame, auginame sūnų. Dirbu Didžiojoje Britanijoje tai, kas man sekasi. Kaip ir daugybė žmonių, palikusių Lietuvą, kad galėtų atsistoti ant kojų, – sukaupti kapitalo ir grįžti namo.
Man emigracija nebuvo akimirksnio sprendimas. Baigęs mokslus ilgai bandžiau Lietuvoje įsidarbinti ir pritapti. Bet tai, ką uždirbdavau, išleisdavau maistui ir degalams – buvo sunku sudurti galą su galu. Idėjų man niekada netrūko, bet sąlygų joms įgyvendinti Lietuvoje, deja, nėra“, – kalbėjo K.Bertašius.
Ilgisi tėvynės
Svetur lietuvis dirba ne tai, ką galėtų pavadinti pomėgiu. Tikroji jo aistra – automobiliai ir jų remontas. Užtat dabar, kai jau yra sutaupęs tiek lėšų, kad galėtų imtis verslo, K.Bertašius atsigręžė į Lietuvą.
„Ilgu savo žemės, o ir vaikas jau auga. Ko gero, tai tipiška kiekvienam emigrantui situacija. Visi giliai širdyje norime grįžti namo. Todėl ir pradėjau galvoti, ir kaip gimtinėje susikurti darbo vietą, ir kaip kitiems ją parūpinti“, – užsiminė K.Bertašius.
Pernai rudenį Trakuose jis įsigijo verslą – nupirko jį iš žmogaus, nutarusio viską parduoti. Ir dabar K.Bertašiui priklauso automobilių plovykla bei dirbtuvės. Tam tikrą sumą šiam pirkiniui davė ir jo tėvas, bet lėšų vis tiek neužteko. Teko pasirūpinti paskola.
Vėliau prie jųdviejų nutarė prisidėti ir Karolio bičiulis, kuris taip pat darbuojasi Didžiojoje Britanijoje – yra puikus automobilių mechanikas.
Įkeitė ką tik turėjo
„Su draugu žinojome, kad kartu mums paimti paskolą iš banko nepavyks, nes jis uždirba mažiau nei aš. O mano alga yra gana didelė.
Be to, buvome apėję visus komercinius bankus. Visi atstumdavo tik todėl, kad esame emigrantai ir kad paskolos prašėme kartu. Todėl nutarėme, kad geriau paskolą aš imsiu vienas.
Mūsų patirtis atskleidė ir tai, kad, norėdamas gauti verslo paskolą Lietuvoje, emigrantas turi uždirbti 4–8 kartus daugiau, nei vidutinis atlyginimas gimtinėje. Kodėl? Niekas to taip ir nepaaiškino“, – pasakojo K.Bertašius.
Pavyzdžiui, jis pats bankams pateikdavo visus dokumentus, liudijančius gautas pajamas ir sumokėtus mokesčius bei įrodančius, kad tai ne šešėliniai pinigai. Pridėdavo ir įmonių, kuriose dirbo ir dirba, kontaktinius duomenis bei rekomendacijas. Veltui. Bankai mandagiai atsukdavo nugarą.
„Vienintelis Medicinos bankas, kuris dėmesį yra sutelkęs į verslo finansavimą, sutiko duoti paskolą, nors sąlygos buvo itin griežtos. Turto, kurį pirkome, vertė siekė 400 tūkst. eurų, bet banko paskolos prašėme perpus mažesnės.
Paėmėme 198 tūkst. eurų, bet teko įkeisti ir įsigytą servisą, ir asmeninius žemės sklypus, ir Vilniuje mano turimą sodybą“, – pasakojo pašnekovas.
Kreditorius pastatė užkardą
Tuo metu, kai Medicinos bankas išmokėjo paskolą, K.Bertašius, patarus advokatams bei notarams, suskato rūpintis tuo, kad įmokas galėtų mokėti perpus su savo bendraminčiu, dirbančiu servise Londone. Vyrai paprašė Medicinos banko, kad praplėstų kredito gavėjų sąrašą.
Viena, mokėti įmoką, kuri kartu su palūkanomis per mėnesį siekia 1480 eurų, dviese yra lengviau.
Antra, bičiuliai iškart juk buvo sutarę, kad verslo imsis kartu.
„Jokių kliūčių. Mums dar geriau, kad bus papildomas įmokų mokėtojas“, – patikino banko atstovas, su kuriuo nuolat bendrauta tvarkant paskolos reikalus. Tad abu vyrai pradėjo rengti dokumentus.
„Mes klojome pinigus advokatams, kad tik įvykdytume banko reikalavimus. Jie rengė dokumentus, ruošė sutartis. Bet laikas ėjo, o bankas vis sugalvodavo naujų užduočių. Klausdavau vadybininko, ko gi dar reikia. Gaudavau reikalavimų sąrašą – įvykdydavau jame numatytas užduotis. Bet stodavo tyla. Vėl klausdavau. Ir vėl gaudavau naujų užduočių.
Galop gavau žodinį atsakymą, kad viskas gerai – kad rizikos komisija patvirtino mūsų prašymą. Suskubau pasidžiaugti, kad pagaliau su bičiuliu esame verslo partneriai, kad Lietuvoje irgi jau galima gyventi, tik reikia nueiti kryžiaus kelius.
Bet po kelių dienų, gegužės pabaigoje, mane atsivijo banko laiškas su žinia, kad prašymas praplėsti kredito gavėjų sąrašą yra netenkinamas“, – kartėliu, kurį sukėlė banko akibrokštas, dalijosi pašnekovas.
Tenka keisti planus
Viskas pakibo – apie Lietuvą užsisvajojusiems vyrams teko keisti planus. Jie buvo pasiryžę kuo greičiau, dar dirbdami Didžiojoje Britanijoje, atsiskaityti su banku, kad galėtų kartu su šeimomis grįžti į Lietuvą – nelaukti tų penkiolikos metų, banko numatytų paskolai sugrąžinti.
„Mums svarbu investuoti į servisą ir padaryti jį tokį patrauklų, kokie yra Didžiojoje Britanijoje. Bet užuot ėmęsi permainų, turėjome minti banko vis numetamas reikalavimų kurpes.
Bankas pradangino daugybę laiko ir pinigų daug išleidome skraidydami iš Londono į Vilnių ir atgal, ir advokatams išlaidos buvo didelės. Viską pradėję pernai lapkritį, gegužę atsidūrėme pradiniame taške“, – nuoskaudos neslėpė K.Bertašius.
Šiuo metu juodu su bičiuliu yra pasirašę ir pas notarus patvirtinę tarpusavio pasižadėjimą, kad abu per pusę valdys servisą, o įmokos dalis bus mokama ne tiesiai bankui, bet K.Bertašiui.
Tad kada jis grįš į Lietuvą? Vyras sako, kad viskas priklausys nuo to, kaip pavyks įgyvendinti idėją.
Jei juodviem pavyks nuotoliniu būdu taip įsukti verslą, kad, parsiradę į Lietuvą, galėtų panešti paskolos naštą, grįš ilgiau nelaukdami. Jei nepavyks, teks užsibūti ilgiau.
Žvilgsnis iš vidaus
„Ilgai įkalbinėjau sūnų grįžti į gimtinę. Įkalbėjau. O dabar ir pats jaučiu kaltę dėl to, kas nutiko“, – kalbėjo K.Bertašiaus tėvas Algirdas.
Jis mano, kad tai, kas nutiko – tik dar vienas liudijimas, kad Lietuvoje nelaukiama jaunų, verslių žmonių. Atvirkščiai, statomos kliūtys, kad tik emigrantai neparsirastų.
„Juk yra sūnaus ir jo bičiulio šeimos, kurios norėtų, bet negali grįžti į Lietuvą“, – apgailestavo A.Bertašius.
Jis mano, kad lietuviams dar toli iki tvarkos, kokia yra sukurta Didžiojoje Britanijoje veikiančiose automobilių dirbtuvėse: ten darbas taip organizuojamas, kad ant grindų nė lašo tepalų nepamatysi, o ir klientu rūpinamasi taip, kad tik jis nepatirtų kokių nors nepatogumų.
„Dabar tas mūsų įsigytas servisas vos kruta. Sūnus dėl tų banko reikalų dar negalėjo imtis darbo.
Kai nupirkome servisą, senųjų mechanikų neliko. Dirba du meistrai. Ir vis dar negalime pajudėti iš vietos“, – sakė A.Bertašius.
Bankas netuščiažodžiauja
Kodėl bankas taip ilgai vilkino atsakymą į prašymą papildyti kreditorių sąrašą, o galop nedavė sutikimo? Ir apskritai ar emigrantai dažnai prašo paskolų verslui Lietuvoje kurti?
Tai – klausimai, kuriuos pateikę Medicinos bankui, sulaukėme kuklaus atsakymo.
„Draudimo plėsti kredito gavėjų sąrašo tikrai nėra, bet kiekvieną kartą sprendžiama individualiai. Vis dėlto informacijos, susijusios su banko klientu, atskleisti negalime, nes tai yra banko paslaptis.
Neturime ir duomenų apie tai, kiek iš užsienio grįžtančių lietuvių imasi kurti verslą. Per pastaruosius metus naujų tokių projektų Medicinos banke nebuvo finansuojama“, – paaiškino banko Rinkodaros ir komunikacijos vadybininkė Jovita Janeikienė.
