Skulptūra, kuri pateko į policijos rankas, yra 24 centimetrų aukščio, 6 kilogramų svorio paukštis, pagamintas iš 18 karatų aukso.
Prieš areštą, šis gaidys ant šviečiančio stiklo padėklo puikavosi „Nugget" kazino Nevadoje, kur jis buvo pastatytas 1958 metais, kad reklamuotų naują restoraną, pavadintą „auksinio gaidžio kambariu".
Deja, šis gaidys atsidūrė JAV iždo departamento akiratyje ir tapo dalimi dar negirdėtos bylos – JAV prieš vieną grybo aukso ir gaidžio formos objektą.
Pritrūko aukso
Pasirodo, gaidys tapo be galo svarbiu Vyriausybei, išsigandusiai, kad netrukus pritrūks aukso. 1933 metais Amerikoje įsigaliojo įstatymas, pagal kurį šalyje tapo nelegalu laikyti auksą kitomis formomis nei papuošalai ar dantų protezai.
Penkto dešimtmečio pabaigoje JAV Vyriausybė suprato, kad turi aukso problemą. Nors šalis turėjo kur kas daugiau geltono metalo nei kitos valstybės, aukso vis tiek buvo maža. Aukso atsargų nemažėjo – JAV savo rezerve turėjo 20-22 milijardų dolerių vertės aukso.
Bet kai po karo atsigaunant ekonomikai JAV pradėjo vis daugiau importuoti, aplink šalį įsikūrusios sukaupė vis didesnius pinigus doleriais bei JAV obligacijomis, už kurias bet kada galėjo paprašyti atsiskaityti auksu.
Tokių potencialių reikalavimų vertė nuo 8 milijardų dolerių 1949 metais išaugo iki 12,7 milijardų 1953 metų pabaigoje. Kadangi įstatymai reikalavo, kad bent pusė aukso atsargų būtų laikoma kaip rezervas tokiems atvejams, susidarė keista situacija – JAV turėjo daugybę aukso, bet jeigu visi investuotojai vienu metu nuspręstų savo obligacijas į jį iškeisti, šalis neišsimokėtų, o tai galėtų viso pasaulio ekonomiką pastūmėti į krizę.
Kuo daugiau JAV Vyriausybė kalbėjo aukso atsargas, tuo labiau jos domino ir visuomenę. 1954 metais reklamos kompanija, dirbanti košes gaminančiai bendrovei „Quaker Oats“ sugalvojo keistą metodą, reklamuoti ryžių ir kviečių dribsnius. Tuo metu per radiją buvo skelbiamas populiarus šou apie Youkono nuotykius.
Kompanija Youkono teritorijoje nusipirko 19 akrų žemės, netoli vietovių, kuri pritraukdavo šimtus būsimų kalnakasių.
Su kiekviena dribsnių dėžute pirkėjai gaudavo ir nedidelį gabalėlį žemės ir, tikėtina, visą auksą, kuris gali glūdėti po ja. Tiesa, „Quaker Oats“ pataupė ir neužregistravo visų tūkstančių mažyčių žemės sklypelių, dėl to bendrovei netrukus bankrutavus visa teritorija atiteko Kanados Vyriausybei.
Idėja nežavėjo
Net prieš aukso luitui tampant gaidžio statula, jo statusas buvo įtartinas. Keista idėja kilo verslininkui ši Nevados Richardui Gravesui, kuris garsėjo neįtikėtinomis akcijomis. Savo karjerą jis pradėjo Idaho valstijoje atidaręs kelis restoranuose, kuriuose buvo įrengtos ir lošimo mašinos. Idaho valstijai uždraudus lošimo automatus jis persikėlė į Nevadą.
1995 m., kai Nevadoje buvo atidarytas pirmas jo restoranas-kazino „Sparks Nugget“, jis pažadėjo 10 tūkst. dolerių prizą tam, kuris sugebės atsisėsti ant vėliavos stulpo, stovinčio priešais kazino. Šia akcija buvo bandoma pritraukti turistus, keliaujančius pro šalį, atvykti į „Nugget“ ir išleisti čia šiek tiek pinigų.
Kiek vėliau R.Gravesui kilo kita idėja – išlieti didžiulį auksinį gaidį. Dėl to jis kreipėsi į netoliese esančio juvelyro dirbtuvę. Jis padarė medinį gaidžio maketą, bet nusprendė pasitikrinti ir paklausti tarnybų, ar galima šią skulptūrą lieti iš aukso. Atsakymas buvo neigiamas – amerikiečiams negalima turėti tiek daug aukso, nebent gaminys turėtų ypatingą vertę ne tik dėl savo metalo arba buvo naudojamas „meniniams ar profesionaliems“ tikslams.
Užsikabinęs už įstatymo išimtiems, leidžiančios auksą naudoti meniniams tikslams, R.Gravesas kreipėsi į buvusį kaubojų Franką Polką, dabar tapusį menininku. Jis geriausiai buvo žinomas dėl savo kičinių lošimų automatų, kuriems net buvo suteikęs vardą – vienarankiai banditai. Lošimo mašinos buvo tarsi realaus dydžio statulos, vaizduojančios vyrą, laikantį ginklą. Palenkus ginklą ratas bandito krūtinėje imdavo suktis.
Pasiūlymas sukurti gaidį F.Polko nesužavėjo. „Viskas, ką darau su vištomis – jas valgau“, - tuomet atsakė jis. Tiesa, kiek vėliau jis sutiko sukurti gaidį ir paprašė už tai visai nedaug – 50 dolerių. R.Gravesas nusprendė menininkui nepasakyti, kad statula bus iš aukso.
Kad skulptūra butų išlieta, vyras kreipėsi į kitą juvelyrikos kompaniją, kuri turėjo licenziją dirbti su 8 kilogramais aukso.
Gaidžio areštas
Gaidys buvo išlietas ir 1958 metais papuošė kazino, bet ramiai čia ilgai nestovėjo. Nepasibaigus metams kazino sulaukė žinios iš JAV saugumo tarnybų – auksinis gaidys pažeidžia įstatymus.
R.Gravesas buvo iškviestas į tarnybų kabinetą ir jam buvo pasiūta kartu atsivesti advokatą. R.Gravesas tam pasirinko Paluą Laxaltą – advokatą su politiniais polinkiais, greitai kylantį karjeros laiptais.
Vyrai tarnautojams paaiškino, kad juvelyrai, padarę gaidį, turėjo tam licenziją ir tikėjosi, kad tuo viskas baigsis. Bet praėjus kiek daugiau nei metams, 1960, gaidžiui jau buvo išrašytas arešto orderis.
Tokių veiksmų buvo imtasi, nes visuomenė vis dažniau pradėjo pirkti auksą kaip investiciją – vieni tikėjosi, kad jo kursas, nuo metu fiksuotas, greitai bus pakeistas, kiti tiesiog ieškojo saugių investicijų ar taip bandė apsisaugoti nuo baisios krizės, kuri visą pinigų sistemą paleistų niekais.
Bet kuriuo atveju, visuomenė pradėjo vis labiau romantizuoti auksą, o tuo pačiu – pasisakyti už jo liberalizavimą.
Keisti draudimai
Net iždo departamentas ėmė mąstyti – ar tikrai truputis aukso gyventojų kišenėse gali sukelti finansų sistemos griūtį? Priemonės, kurių buvo imtasi iš tiesų atrodė keistos – Karmelitų vienuolės kelis dešimtmečius reikalavo, kad joms būtų leista iš pamaldžių žmonių surinkti aukojamus papuošalus ir išlieti juos į auksinę monstraciją, reikalingą apeigoms.
Vienuolės leidimo negavo, bet paslapčia vis tiek rinko auksą mažomis dozėmis. Apie tai sužinojusios tarnybos jau ruošėsi jį areštuoti ir skirti didžiulę baudą, bet staiga suprato, kad vienuolių, kuriuos pradėjo rinkti auksą, jau nebėra gyvų – taip ilgai joms nebuvo suteiktas leidimas.
Supratę situacijos absurdiškumą iždo departamento pareigūnai leido joms tęsti pradėtą darbą. Bet ne visos bylos baigėsi taip paprastai.
Gaidžio teismas
Areštuotas gaidys buvo perkeltas į federalinį banką Kalifornijoje. R.Gravesas reikalavo jį grąžinti, bet jo noras nebuvo patenkintas – gaidys turėjo likti „įkalintas“ iki teismo. Verslininkas nepraleido progos pasipuikuoti – į auksinio gaidžio vietą jis pastatę bronzinę skulptūros kopiją, bet aprengė ją kalėjimo uniforma.
Gaidys buvo paslėptas beveik 2 metus, kol 1962 metais prasidėjo jo teismas. Jei būtų priimtas griežčiausias nuosprendis, jis būtų sulaukęs baisiausio likimo – būtų išlydytas ir paliktas saugoti su likusiu JAV aukso rezervu.
Teismo metu daugelis klausimų bandė išspręsti vieną argumentą – ar auksinį gaidį galima vadinti meno kūriniu. Vyriausybė pripažino, kad tai yra meno kūrinys, bet laikėsi sako, nes šis meno kūrinys buvo naudojamas reklamai, tad buvo komercijos dalis. Meno kritikai iš Denverio ir Niujorko keliavo į teismo procesus, kur negalėjo vienbalsiais sutarti – vertinga, menine prasme, ši skulptūra, ar ne.
Kai kurie pareigūnai net tikino, kad auksinis gaidys grasina Amerikos ekonomikai ir net tvarkai šalyje, o įsakymo negaminti gaidžio nepaisęs R.Gravesas yra tikras nusikaltėlis. Kai kas bijojo, kad jeigu gaidžiui bus leista puošti kazino, tokios auksinės skulptūros iškils visoje Amerikoje.
Nepaisant to, R.Graveso advokatui pavyko įtikinti teisėjus, kad auksinis gaidys pasaulio pabaigos nesukels. Gaidys buvo grąžintas jo savininkui, o Amerika įžengė į naują – laisvesnio aukso – erą.
