- Švenčiate dvejų metų įmonės veiklos gimtadienį. Ką per šį laikotarpį pavyko pasiekti?
- Iš tiesų A2B į Vilniaus gatves išriedėjo lygiai prieš dvejus metus. Startavome su 20 „Volkswagen“ automobilių, o per šį laiką padvigubėjome ir dabar turime jau 40 automobillių. Nuvažiavome 3,5 milijono kilometrų, pervežėme beveik visą Vilnių, t. y., 80 procentų visų gyventojų. Iš esmės visa plėtra įvyko per pastarąjį pusmetį – pagaliau įsivažiavome ir esame viena didžiausių taksi bendrovių Vilniaus mieste, kurios prekinis ženklas yra žinomas daugeliui vilniečių. Už šiuos rezultatus esame dėkingi savo komandai ir klientams, kuriuos labai gerbiame.
- Pastaraisiais metais rinka gerokai keitėsi – atsirado „Uber“, paslaugas pradėjo teikti vadinamieji pavežėjai. Ar tai turėjo įtakos jūsų veiklai?
- Veiklą pradėjome maždaug tuo metu, kai „Uber“ atėjo į Vilniaus rinką. Tad jų atėjimo nepajutome, nes ir patys dalyvavome tame „rinkos pyrago“ perskirstyme – buvome nulis, todėl nebuvo ko iš mūsų atimti, priešingai nei iš senbuvių rinkos dalyvių, kurie „Uber“ atėjimą pajuto labiau.
- Kodėl nepasukote į pavežėjų rinką, o ėmėtės būtent klasikinės taksi veiklos?
- Pats žodis „pavežėjai“ sufleruoja, jog tai – ne mums, nes pagrindinė pavežėjų idėja, kurią jie deklaruoja, būtent ir yra ta, jog šie žmonės užsiima kita veikla. Tačiau važiuodami į darbą ar pramogauti į „Akropolį“ paveža ir savo kaimyną, kuris taip pat nori važiuoti į „Akropolį“. Taupydami kaštus, jie keliauja vienu automobiliu, taip pasidalindami eksploatacines išlaidas. Gaila, tačiau realybė yra kitokia: absoliuti dauguma pavežėjų vykdo komercinę keleivių pervežimo paslaugą ir už tai gauna atlygį, kuris yra pagrindinės to žmogaus pajamos. Toks modelis mums nėra priimtinas. Todėl rinkai sakome, jog mes esame taksi, dirbame 24 valandas per parą, turime visus reikiamus leidimus veiklai vykdyti ir nežaidžiame teisinių formuluočių žaidimo.
- Bet kodėl tradicinis taksi taip priešinasi pavežėjų veiklai?
- Būtent dėl to ir priešinasi, jog jie deklaruoja tik pavežantys žmones, nors iš tikrųjų vykdo komercinį keleivių pervežimą, kuris vadinamas bendriniu žodžiu – taksi. Didžiausia blogybė čia yra nelygios sąlygos tarp tų pačių rinkos žaidėjų. Taksi privalo turėti savivaldybės leidimą veiklai vykdyti, kuris kainuoja, privalo įsidiegti taksometrų įranga, kuri taip pat kainuoja. Jei nori pakeisti savo paslaugų įkainius, taip pat turi keliauti į savivaldybę ir apie tai pranešti. Visi šie dalykai kainuoja ir užkrauna administracinę naštą. O didžiausias skirtumas tarp taksi ir pavežėjų – draudimo kainos. Jos gali skirtis net iki 18 kartų! Įsivaizduokite, jog taksi automobilio draudimas metams kainuoja tiek, kiek kitų automobilių draudimas aštuoniolikai metų – skirtumas akivaizdus, nes draudimo kompanijos neskiria, kur yra įprastas automobilis, o kur – pavežėjo. Keista, kad draudimo kompanijos tai toleruoja – jos patiria milžiniškus nuostolius, dėl to dabar draudimai brangsta visiems.
- Šiuo metu valdote automobilių parką su vidaus degimo varikliais. Ar pagalvojate apie elektromobilius?
- Pagalvoti tikrai pagalvojame, tačiau šiuo atveju matematika iškart duoda atsakymą, jog tam dar ne laikas. Elektromobiliai šiandien yra brangūs, o didžiausia problema – pakrovimo laikas. Komercinei veiklai jis tiesiog per ilgas, Prastovos, kurią automobilis patirtų kraudamas savo baterijas, laikas kainuotų pernelyg daug. Net 2-4 valandas per parą automobilis neneštų pajamų, be to, tas valandas jame sėdėtų vairuotojas, kuris negalėtų dirbti.
- Ar nebijote autonominių automobilių atsiradimo?
- Tikrai ne. Priešingai – planuojame ir darome namų darbus šiam technikos stebuklo atsiradimui. Galiu drąsiai pasakyti, kad būsime vieni pirmųjų Lietuvoje, kurie įsigis tokią transporto priemonę. Tai būtinybė visai transporto rinkai, nes ji sušvelnins įtampą darbo rinkoje, leis atpiginti pačią paslaugą, o taksi paslaugos taps labiau paklausios: jos bus bent dvigubai pigesnės ir dalis žmonių priims sprendimą atsisakyti nuosavų automobilių ir rinksis keliones su taksi. Juo galės ne tik patys nukeliauti į darbą, tačiau ir saugiai nuvežti vaikus į mokyklą ar pervežti krovinius patys net nevykdami į galutinį tašką – priekyje bus bankomatas, į kurį galima bus mesti eurus už kelionę. Tačiau esame ir realistai – suprantame, jog absoliučiai autonominis automobilis pats vienas be jokių vairuotojų ar priežiūros Vilniaus gatvėmis važinės ne anksčiau kaip po 10 metų.
- Ar jau yra tokių tendencijų, kai žmonės atsisako nuosavų automobilių ir mieliau renkasi taksi?
- Dar nelabai. Mūsų visuomenėje vis dar yra didelė vertybė turėti automobilio raktelius kišenėje. Tačiau atsiradus užsienio investuotojams Vilniuje, jaučiasi, jog verslo požiūris į automobilius keičiasi. Verslas supranta, jog automobilį turėti yra prabanga, o jo išlaikymo sąnaudos yra per didelės – įmonės mieliau renkasi pas klientus vykti taksi ir nesukti sau galvos dėl automobilio amortizacijos, remontų ar parkavimo vietų paieškos. Taip ir greičiau, ir dažnu atveju pigiau.
O žmonės dar aktyviai perka nuosavus automobilius, bei leidžia pinigus degalams, draudimams ar net parkingo vietoms prie namų, kurios dažnai kainuoja ir kelias dešimtis tūkstančių eurų, nors dažnas per metus pravažiuoja tik 10-15 tūkstančių kilometrų. Jie dažnai neįvertina, jog automobilis, nors ir stovintis garaže, praranda vertę ir tai kainuoja. Tai yra milžiniškos išlaidos kiekvienam namų ūkiui. Bet šis požiūris pasikeis ir mūsų visuomenėje.
- Pastaruoju metu netyla kalbos apie taksi situaciją Vilniaus oro uoste. Galbūt turite savo nuomonę šiuo klausimu ar pasiūlymų Vilniaus oro uostui?
- Keista, kad Vilniuje ši tema neišsemiama. Problema aiški, o sprendimo būdai dar aiškesni – skelbti konkursą vienam ar keliems tiekėjams atrinkti ir leisti jiems aptarnauti visus oro uosto keleivius, kuriems reikalinga taksi paslauga. Šį sprendimą siūlo Konkurencijos Taryba, o taip pat šis sprendimas yra naudojamas ir daugelyje pasaulio šalių. Ten išėjęs iš oro uosto pamatai paslaugos teikėją su vienodais automobiliais ir kainodara, kuris gali aptarnauti oro uosto keleivius. Toli žiūrėti nereikia – tokiu principu taksi veikia Rygos, Talino, Varšuvos oro uostose. Dar dalyje oro uostų yra taksi kuponų paviljonas, kuriame iškart sumokama kelionės kaina, o taksi vairuotojui yra atiduodama apmokėjimo kvito šaknelė, jis pristato klientą į nurodytą vietą ir taip yra išvengiama galimo sukčiavimo. Taip galima lengvai padaryti Vilniuje ir uždaryti šį klausimą su visomis problemomis amžiams, tačiau dabar yra bandoma „išrasti naują dviratį“, kuris jau senai yra išrastas ne tik Vakaruose, tačiau ir aplinkiniuose oro uostose.
- Prieš kelis mėnesius buvote paskelbę, jog nemokamai pervežate žmones, kurie nori tapti kraujo donorais. Vykdote socialiai atsakingą veiklą?
- Tą kartą klinikoms labai trūko kraujo, buvo stabdomos operacijos, tad nusprendėme prisidėti prie problemos sprendimo turimais ištekliais ir paskelbėme, jog visus norinčius tapti kraujo donorais pervešime nemokamai. Norinčių keliauti atsirado išties nemažai, tad džiaugiamės, jog prisidėjome ir galėjome būti naudingi kitiems. Ateityje dalyvausime įvairiuose socialiniuose projektuose aktyviau.
- Kaip įsivaizduojate ateinančius savo veiklos metus?
- Šie metai bus pilni iššūkių. Pirmiausiai tai Vilniaus oro uosto rekonstrukcija, kuri, jau dabar matome, mums kainuos daug. Taip pat nuolatos turime spręsti brangstančių prekių ir paslaugų klausimą, kuris turės įtakos mūsų paslaugų kainai, tačiau susitvarkysime – ir toliau neabejotinai augsime ir plėsimės.
