Kai Gregoris Migutas įsidarbino viščiukų fermoje „Traditional Norfolk Poultry“ praėjusiais metais, tai buvo paskutinis žingsnelis jo karjeros laiptuose: per 12 metų šis lenkas iš galą su galu vos suduriančio emigranto virto vidurinio rango vadybininku.
Neramios dienos
Jis prižiūri vištų fermą ir 250 jos darbuotojus, iš kurių daugiausia – emigrantų iš Lenkijos.
Ir nors verslas sekasi puikiai, G.Migutas nesidžiaugia, o nerimauja dėl Jungtinės Karalystės ateities, šaliai išstojus iš Europos Sąjungos (ES). Jis yra vienas iš 3 milijonų ES piliečių, kurių ateitis gali tapti neaiški.
Kol kas premjerė Theresa May kalba apie tai, kad emigrantams, Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems bent 5 metus, bus suteikta teisė gyventi šalyje, tačiau to dar nepatvirtino kita derybininkų pusė Briuselyje.
G.Migutas šalyje praleido nemažai laiko, bet vis tiek jaudinasi – jis, kaip ir daugelis kitų emigrantų, per savo metus Jungtinėje Karalystėje pakeitė ir nemažai miestų, ir darbų, dėl to bijo, kad jo prašymas nebus patenkintas.
Neberanda žmonių
Lygiai taip pat jaudinasi ir Jungtinės Karalystės verslininkai – jie taip pat priklausomi nuo emigrantų ir tokių žmonių kaip G.Migutas, galintis pasamdyti ir bendrauti su jais, dažnai nešnekančiais angliškai.
„Darosi vis blogiau ir blogiau. Tiesiog neberandame žmonių, neturime ką samdyti“, – liūdnai kalbėjo viščiukų fermos vadovas Markas Gortonas. Kompanija bando samdyti britus, bet to daryti nesiseka. Jis jau pakėlė algas, nustojo reikalauti iš darbuotojų mokėti kalbėti angliškai – viskas veltui.
Verslininkas su baime laukia Kalėdų, kai prasidės kalakutų sezonas ir darbuotojų reikės dar daugiau.
Darbas nelengvas
M.Gortono valdoma ferma – viena švariausių ir technologiškai pažangiausių fermų šalyje, kurios vištos gyvena laisvai.
Ir vistiek – vaizdas čia ne itin malonus. Fermoje veikia futbolo aikštės dydžio skerdykla, kurioje vištos žudomos pačiu humaniškiausiu būdu – jas užmigdant. Trys vyrai, visi lenkai, kabina negyvas vištas ant mechanizuotų kopėčių, kurios vištas nugabena į kitą patalpą. Ten jos yra nupešiojamos ir supjaustomos. Visos instrukcijos fabrike – lietuvių ir lenkų kalbomis. Tai monotiškas ir ne itin malonus darbas – britai tokių nenori.
Vis dėlto, G.Migutas džiaugėsi čia pakliuvęs. Prieš tai jis dirbo kiaulienos pakavimo fabrike Thetforde. Tuomet jis tik dirbo, miegojo, bandė sutaupyti kažkiek pinigų ir gerino savo anglų kalbos žinias.
Dabar jis gyvena geriau, bet ne ramiau. Net jeigu pilnai iš ES Didžioji Britanija išstos tik 2019 metai, kai kurie fermos gyventojai šalyje bus praleidę keturis metus ir 10 mėnesių – vis vien per mažai, kad nebūtų išsiųsti atgal į Lenkiją.
Situacija nepavydėtina
Fermos darbuotojams kyla ir kitų klausimų – kiek jie turės sumokėti, kad galėtų prašyti leidimo gyventi Anglijoje? Šiuo metu tam, kad galėtum pretenduoti į leidimą gyventi šalyje, reikia sumokėti 2,3 svarų. Tai nemaži pinigai net uždirbantiems vidutines algas, ką jau kalbėti apie už minimalią algą dirbantiems emigrantams.
Dėl to vis daugiau emigrantų išvyksta į kitas šalis – Vokietiją ar Prancūziją. Iš 250 fermos darbuotojų 20 jau išvyko atgal į Rytų Europą.
„Žmonės nesupranta ir negerbia čia esančių žmonių darbo. Jie mano, kad rytų Europiečiai atvažiuoja čia lengvų pinigų. Bet tai netiesa – jie sunkiai dirba, o pinigus siunčia savo šeimoms, likusioms tėvynėje. Pabandykite atsidurti jų vietoje – palikti savo šeimą ir išvykti į nepažįstamą šalį“, – liūdnai kalbėjo G.Migutas.
