Verteivos dešimtmečius vadovaujasi šūkiu „Semk daug ir kuo greičiau“, nesistengdami išsaugoti turisto, įdėti daugiau pastangų, sumažinti kosmosą pasiekusias kainas.
Palangos viešbučių ir kavinių šeimininkams, pramogų, laisvalaikio verslo atstovams regis, labiausiai rūpi čia pat nusitverti mėsingą kaulą – pasinaudoti keliais karštais savaitgaliais, sezono atidarymu, tūkstančio kilometrų lenktynėmis, dar viena kita masine švente, kurios metu galima susižerti nemenką pelną.
Kaip pasiekti, kad žmones pajūris trauktų net ir apniukusiomis dienomis arba rugsėjį, niekas nesuka galvos.
O išeitis – ne tokia ir sudėtinga: padaryti prieinamas prekes ir paslaugas, kad dauguma atvykusiųjų neskaičiuotų kiekvieno euro, norėtų čia sugrįžti ilgesniam laikui, ne tik šventadieniais.
Palanga, priešingai, baido nuo savęs klientus: 30 eurų už kepsnį, 8 eurai už picą, nesiekiančią net sovietinės valgyklos lygio, 100 eurų už parą dviviečiame viešbučio kambaryje, nebeįkandama butų ir net kambarių nuoma pristabdo tūkstančius turistų, kurie ryžtasi įkelti koją į šį miestą nebent 2-3 dienom. Vienadieniai klientai – svarbiausi šio kurorto maitintojai, tad nereikia jų lepinti piniginei patraukliais skaičiais.
Kai išaušta darganotas savaitgalis ir Palangą aplenkia net trumpalaikiai klientai, verslas ima aimanuoti – visur tuščia, bankrutuosime.
Mažai kam šauna į galvą paprasta mintis – gal geriau smarkiai apkarpykime kainas, sulauksime daugiau žmonių, kurie ir per lietų pasirodys, paskaičiavę savo kelionės biudžetą.
Dūsaujantiems apie nedėkingą klimatą vertėtų nuvykti į Latviją. Pavyzdžiui, Ventspilyje apartamentų kaina keturių asmenų šeimai 50 eurų, ledai ir kiti maisto produktai dusyk pigesni nei Lietuvos pajūryje. Latviai irgi galėtų įtikinėti, jog yra tik du mėnesiai, per kuriuos reikia užsidirbti visiems metams, bet sumažinę kainas, jie prisivilioja daugiau turistų.
Neringos verslininkams godulys taip pat kiša koją. Nidoje prie Kuršių marių teko sutikti vaikiną, liūdnomis akimis žvelgiantį į tuščias kanojas – jis niekaip nesulaukia, kas išsinuomotų kanoją už 10 eurų valandai. Verslas ritasi žemyn, bet prašyti 3-4 eurus už valandą ir taip pagaliau užkurti pinigų variklį – ne lygis?
Valdžia taip pat užsikrėtė kainų kėlimo virusu. Už įvažiavimą į Neringą įvedus vieną didžiausių Europoje mokestį – 20 eurų, automobilių eilės prie kontrolės punktų gerokai aptirpo, nes turistai skaičiuoja, lygina ir priima nepalankų kurortui nuosprendį.
Norėta kompensuoti milijoninius nuostolius, atsiradusius dėl nevykusių vietos valdininkų sprendimų, laiminant nelegalias statybas, bet važiavimo pabranginimas smogs bumerangu – Kuršių Nerija, unikalus gamtos kampelis praras dalį jo gyventojus maitinančių ir rengiančių turizmo mėgėjų.
Panašus vaizdas – ir Smiltynėje. Nuvažiuoti karieta dviejų kilometrų nesiekiantį atstumą nuo autobusų sustojimo iki Jūrų muziejaus kainuoja 15-20 eurų, ir jokie žemės drebėjimai vežėjų neprivers nuleisti kartelės.
Rezultatas – tuščių karietų eilės, sužvejojamas vos vienas kitas praeivis. Sumažinus kainas iki 3-5 eurų, žirgai nespėtų mankštintis, o jų šeimininkų kišenės smarkiai papilnėtų.
Pajūrio verslininkai ir politikai galėtų pasimokyti iš italo Romano Paolo, kuris Kaune pardavinėjo picas ypatingai mažomis kainomis, dar dovanodavo klientams padažus ir pyragaičius, pats šypsodamasis pasitikdavo svečius. Kantriai triūsdamas, jis numezgė platų picerijų tinklą, didelės salės ėmė lūžti nuo lankytojų, kurių eilės dėl laisvo staliuko nusidriekdavo kelias dešimtis metrų.
Tačiau Lietuvos pajūris kol kas lieka ištikimas senoms tradicijoms – geriau nudirti kailį vienam klientui nei prisijaukinti dešimtis.
