Priminsime, kad Rusijos Federacijos Valstybės Dūma po paskutiniojo, trečiojo svarstymo priėmė įstatymą dėl kurortinės rinkliavos įvedimo Rusijoje. Nuo Ukrainos atplėštame Kryme, Altajaus, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose nuspręsta vykdyti eksperimentą: imti iš turistų mokestį už naudojimąsi kurortų infrastruktūra.
Dokumente teigiama, kad eksperimentas vykdomas, „siekiant išsaugoti, atgaivinti ir vystyti kurortus, formuoti bendrą turistinę erdvę, kurti palankias sąlygas stabiliai turizmo sferos plėtrai“.
Kas mokės?
Pastebėsime iš karto – tokia rinkliava nėra koks nors Amerikos atradimas. Daugelyje šalių (ne išimtis ir Lietuva) į kurortus atvykstantiems svečiams vienaip ar kitaip tenka susimokėti. O ir pačioje Rusijoje nuo 1991-ųjų iki 2004-ųjų metų galiojo kurortinės rinkliavos įstatymas. Tačiau krinta į akis tas gal ir ne visiems pastebimas valdžios begėdiškumas (o gal baimė, kad vos galą su galu besuduriantys žmonės gali pratrūkti), kuriuo atmieštas įstatymo tekstas.
Pagal naująjį įstatymą nuo 2018 metų gegužės 1-osios kiekvienas, kas atvažiuos ilsėtis į vieną iš trijų paminėtų Rusijos regionų ar į aneksuotą Krymą ir apsistos ilgiau kaip 24 valandas „apgyvendinimo objektuose“, privalės sumokėti kurortinį mokestį („apgyvendinimo objektas“, kaip apibrėžiama įstatyme, yra „ne tik individualus konkretus pastatas ar patalpa pastate, skirta viešbučio paslaugoms ar atskiro žmogaus ar žmonių grupės laikinojo apgyvendinimo paslaugoms teikti, bet ir gyvenamoji patalpa, tinkama laikinai gyventi“ – suprask: bet kokia pašiūrė, kur galima apsistoti).
Mokesčio dydis priklausys nuo sezono, kurorto vietos, gyvenimo konkrečioje vietoje trukmės ir kitų faktorių. Rusijos Federacijos subjektams suteikta teisė savarankiškai nustatyti konkrečią rinkliavos sumą, bet ji neturi viršyti 50 rublių (71,5 euro cento) per parą vienam žmogui 2018 metais ir 100 rublių (1,43 Eur) vėlesniais metais.
Altajaus krašte iš turistų bus imama 30 rublių už parą, ir tik kurortinio miesto Belokuricho teritorijoje. Per metus planuojama surinkti apie 50 mln. rublių (715 tūkst. Eur). Kryme bus imamas 25–35 rublių mokestis. Planuojama, kad keliautojai turės sumokėti už visas dienas iš karto, kai tik atvyks poilsiauti. Sevastopolyje mokestis nebus renkamas. O Krasnodaro krašte, kaip skelbia minėta asociacija, kalbama apie 20–30 rublių kurortinę rinkliavą už dieną, Stavropolio krašte – apie 30–50 rublių.
Prognozuojama, kad per ketverius metus įplaukos į vietos biudžetą bus gana ženklios: nuo 2,02 mlrd. rublių (28,9 mln. Eur) Stavropolio krašte iki 16,4 mlrd. rublių (234,5 mln. Eur) Kryme. Eksperimentas truks penkerius metus – iki 2022 metų gruodžio 31 dienos. Įvertinus jo ekonominį tikslingumą bus priimtas sprendimas, ar jį tęsti, ar pradėti taikyti ir kituose regionuose.
Pasak Dūmos deputato nuo Buriatijos Nikolajaus Budujevo, Baikalo pakrantę kai kuriose vietose labai smarkiai užteršia turistai. Į mažas gyvenvietes atvažiuoja po 5 tūkst. žmonių per parą, lieka labai daug šiukšlių, ir vietos savivaldybė tiesiog nepajėgia susidoroti su šiuo problemų srautu – tam reikia finansavimo, tad rinkliava, kad ir nedidelė, yra būtina.
Atrodytų, kad viskas čia logiška ir nediskutuotina – juk nerašytas ekonomikos dėsnis sako, kad pietų už dyką nebūna. Bet skaitant įstatymą žvilgsnis užkliūva už 7 straipsnio „Atleidimas nuo kurortinės rinkliavos“, primenančio brandžiausius „brandaus socializmo“ laikus.
Žmonės, kurie vyks į aneksuotą Krymo pusiasalį ar tris Rusijos regionus semtis sveikatos, yra suskirstyti į gausybę kategorijų, kurioms paminėti reikėtų atskiro straipsnio. Čia ir žmonės su negalia (I ir II neįgalumo grupės), SSRS ir Rusijos didvyriai, asmenys, apdovanoti tam tikros rūšies ir tam tikro laipsnio ordinais, „Didžiojo Tėvynės“ karo veteranai, asmenys, apdovanoti ženklu „Apgulto Leningrado gyventojui“, karo invalidai (tik nepasakyta, pirmojo Čečėnijos karo ar antrojo, Afganistano karo ar Sirijos – bet eiliniam rusui, kaip mano įstatymo projektą rengę žmonės, klausimų kilti neturėtų, juk į galvą nuo mažų dienų kalama, kad „tikras“ karas buvo tik vienas – „Didysis Tėvynės“), asmenys, paveikti jonizuojančios spinduliuotės įvykus katastrofai Černobylio AE, taip pat žmonės, apšvitinti atliekant branduolinio ginklo bandymus Semipalatinsko poligone ir jiems prilyginti asmenys, asmenys, dirbę „Didžiojo Tėvynės“ karo laikotarpiu priešlėktuvinės gynybos, vietinės priešlėktuvinės gynybos objektuose, statę gynybinius įrenginius, karines jūrų bazes, aerodromus ir kitus karinius objektus veikiančių frontų užfrontės, veikiančių laivynų operacijų vykdymo zonų ribose, dirbę pafrontės geležinkelio ir automobilių kelių ruožų statybose, o taip pat transporto laivyno laivų komandų, internuotų „Didžiojo Tėvynės“ karo pradžioje kitų valstybių uostuose, nariai, nepasiturinčios šeimos, nepilnamečiai, asmenys, atvykę į kurortą specializuotam gydymuisi, sergantys tuberkulioze, į varžybas atvykę sportininkai, treneriai, teisėjai... Tai tik dalis iš 19 šio straipsnio punktų išvardintų kategorijų.
Tik veltui čia ieškotumėte nuo stalininių represijų nukentėjusių žmonių ar jų šeimos narių, į Sibirą ištremtų „buožių“ ir panašaus likimo Rusijos piliečių. Tegu susimoka. Jie gi puikiai pailsėjo Kolymoje ar prie Laptevų jūros...
Galutinis žmonių kategorijų, kuriems nereikės mokėti kurortinio mokesčio, sąrašas – regionų valdžios prerogatyva. Tad didelė tikimybė, kad, tarkime, okupacinė Krymo valdžia į sąrašą įtrauks ir baikerių klubo „Naktiniai vilkai“ motociklininkus, išreiškusius pritarimą pusiasalio aneksijai, ir tą aneksiją tiesiogiai vykdžiusius „žaliuosius žmogeliukus“ ar Gérardą Depardieu, paskelbdama jį „Aluštos garbės piliečiu“...
Na, o asmenų, apdovanotų ženklu „Apgulto Leningrado gyventojui“, įtraukimas į sąrašą – tai jau atviras pasityčiojimas iš dar likusių gyvų blokadą pergyvenusių leningradiečių. Kartą iš jų jau buvo pasityčiota, palikus likimo valiai 872 paras. Juk visus juos pats prezidentas galėtų susisodinti į savo lėktuvą ir nuskraidinti gydytis į kokį Baden Badeną: savo svetingumu garsėjanti kanclerė Angela Merkel tikriausiai tam neprieštarautų...
Natūraliai kyla klausimas: o kokias staigmenas „Didžiojo Tėvynės“ karo veteranams, Socialistinio Darbo Didvyrio ir trijų laipsnių Darbo Šlovės ordinų kavalieriams ir visiems, kurie nemokėdami kurortinio mokesčio gali atvykti pailsėti į bet kurį „eksperimentinį“ regioną, žada pateikti „motinėlės Rusijos“ glėbyje atsidūręs Krymas?
Kas pasikeitė nuo tų laikų, kai Tauridėje (taip Krymą vadino senovės graikai ir romėnai), kaip rašė Puškinas, pagautas įkvėpimo, šlovino posmais Tėvynę „ir tarp pakrantės uolų prisiminė savo Lietuvą“ Adomas Mickevičius?
Ieškodamas naujausios informacijos apie Krymą, radau į internetą įdėtą kelių dienų senumo filmuotą medžiagą intriguojančiu pavadinimu: „Nudistų paplūdimys Kryme. Krymas 2017. Jūs paprašėte – aš nufilmavau. Krabai Kryme. Rekomenduoju visiems pažiūrėti“. Filmuką susukęs žmogus savo tinklaraštyje rašo:
„Anksčiau aš turėjau savo kelionių agentūrą. Per ją aš išsiunčiau didžiulį skaičių žmonių keliauti po pasaulį. Bet vieną dieną man visa tai nusibodo. Aš nusprendžiau: viskas, pakaks, metas ir man rengtis į kelionę.
Aš uždariau savo kelionių agentūrą ir išvykau pakeliauti pats. Čia aš jums rašysiu, kur aš keliauju. Įdėsiu filmuotos medžiagos, nuotraukų, kad ir jūs persiimtumėte keliautojo dvasios“.
Pagalvojau: kas gali būti geriau už informaciją „iš pirmų lūpų“. Ir pažiūrėjau filmuką. Paskiau kitą. Ir pagalvojau: juk jokia kelionių agentūrų informacija neatstos šio autentiško „reportažo“ iš paplūdimio šalia Lazurnyj gyvenvietės, esančios tarp Jaltos ir Aluštos.
„Sveiki visiems, – sako filmuko autorius. – Su jumis kanalas „Gyvenk ir džiaukis, kol gyvas“. Manęs paprašė, kad aš dar kartą atvažiuočiau ir pafilmuočiau nudistų paplūdimį. Iš ryto, kai aš buvau čia atvažiavęs, žmonių nebuvo. Na, o dabar vėl atvažiavau, pažiūrėsim. Dabar 4 val. 35 min. vakaro, šiandien 2017 metų rugpjūčio 9 diena. Štai aš atvažiavau į „Lazurnyj“ gyvenvietę, ji yra 6 kilometrai nuo Aluštos. Pamėginsim, pafilmuosim, pažiūrėsim, yra žmonių, nėra žmonių...“, – kalba už kadro autorius. Ir palinki visiems malonaus žiūrėjimo. Tad jeigu norite pavaikščioti „žaliųjų žmogeliukų“ pramintais takais ir vaizduotėje įmerkti kojas į Juodąją jūrą, kviečiu į virtualią kelionę.
Trumpai atpasakosiu, ką kalba autorius už kadro. Pirmiausia jį nemaloniai nustebina jūros vandens spalva šalia kranto – akivaizdu, kad iš kažkur į jūrą plūsta teršalai. „Norėjau išsimaudyti, – sako jis, bet tokiame vandenyje maudytis nesinori“. Visur girdisi „cikadų serenados“. „Nuostabu, kai cikados triukšmauja“. Žvilgsnis vėl nukrypsta į tekančius teršalus. „Daugelis rašys, kad visa tai po audros. Iš karto sakau: jokios audros nebuvo, neprisigalvokite. Ir lietus nelijo jau dvi–tris savaites“.
Autorius leidžiasi žemyn. Pastebi, kad prieš porą dienų čia buvo labai daug žmonių, o dabar dėl teršalų jų nėra. Paklausia poilsiautojų, gal jie žino, kas čia per drumzlės jūroje, bet jie nežino. Ir randa vietą, iš kur į jūrą teka teršalai. Teka upeliūkštis iš taip ir nebaigto statyti, visiškai apleisto viešbučio teritorijos. Prieš dvi dienas jokio upelio nebuvo, neaišku, iš kur jis atsirado. „Beje, šiukšlės kaip gulėjo išmėtytos, taip ir guli“, – sako jis, nukreipdamas kameros objektyvą į šiukšlių krūvą. „Štai vienas šiukšlynas, o štai antras. Ten ir šunys jau laksto po šiukšlynus ir platina užkratą...“. Objektyvas dar kartą nukreipiamas į nebaigtą statyti viešbutį, o autorius primena: „Jis neveikia, ponai, jis išvogtas ir išdaužytas, aš jums rodžiau“ (kalbama apie filmuką, kurį autorius susuko specialiai apie šį viešbutį keliomis dienomis anksčiau).
„Lietus nelijo jau tris savaites, nerašykite, kad lijo lietus“, – jau trečią kartą pakartoja jis ir sako: „O mes einame į nudistų paplūdimį“. Nuogaliams skirtą paplūdimio ruožą ženklina atitinkamas užrašas. Tolumoje pastebi apie dešimt poilsiautojų. „Filmuosiu slapta, – sako jis. – Jeigu žmonės bus nuogi, aš tik prasuksiu kamerą, bet ne daugiau... Neetiška.“ Išsimaudęs autorius konstatuoja faktą: „Vienas vyras gulėjo nuogas, vaikinas su mergina gulėjo nuogi, o visi kiti buvo apsirengę. Žmonių, kaip matėte, nėra, gal 10–20“.
Paskui jis papasakoja, kad jūra nuostabi, vanduo šiltutėlis, tik labai slidūs kažkokiais glitėsiais pasidengę akmenys, ir tenka į vandenį ir iš vandens ropoti keturpėsčia. Nudistų paplūdimyje vanduo švarus. Dar kartą parodęs nuogalius, grįžta pafilmuoti į bendrą paplūdimį.
Pastebi, kad į jūrą tekančiai bjaurasčiai kažkas iš akmenų sukrovė užtvankėlę, pakartoja, kad dabar yra rugpjūčio 9 diena, maždaug 6 valanda vakaro, laikrodžio jis nepasiėmė, paprašo komentaruose parašyti, jei kas žino, kas tai per nuotekos, jam būtų įdomu paskaityti. Vėl praeina pro šiukšlių krūvą, nuo sklindančios smarvės nusipurto. „Juk galėtų pasiimti su savimi, išsivežti ir kur nors pakeliui išmesti į šiukšliadėžę“, – sako jis. Paskui pastebi, kad nemažai žmonių gyvena palapinėse, kurias atsiveža.
„Prieš dvi dienas čia buvo mopedais atvažiavusių baikerių sąskrydis. Jų suvažiavo kokios penkios dešimtys. Pasistatė palapines ir čia gyveno. Dabar nė vieno mopedo nematau, reiškia, jie pailsėjo, susipakavo ir išvažiavo. Vyrukai buvo tokie teigiami, įdomūs...“. Toliau mums kamera rodo poilsiaujančius žmones, vieni maudosi, kiti ruošiasi kepti šašlykus. Ant kalno pasimato Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemos radaras. Kamera užfiksuoja užrašus ant molo „Baltarusija“ ir „Krymas pasirinko“. Paplūdimys baigiasi, autorius pastebi daug krabų ir ima juos „gaudyti“ iki pat filmuko pabaigos.
Parengė Leonas Grybauskas
