Išradingieji užeigos „Keulė Rūkė“ bendraturčiai Dominykas Čečkauskas ir Rūta Jankauskaitė visada turi gerų minčių, tad, mero patarėjo Aleksandro Zubriakovo teigimu, juos nutarė išklausyti ir meras R.Šimašius.
„Keulė Rūkė“ išgarsėjo ne viena rinkodaros kampanija, apie kurią kalbėjo ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinė žiniasklaida.
„Todėl neformalus pasidalijimas mintimis apie rinkodarą ir komunikaciją labai praverstų ir merui, ir man, nes mums dažniausiai tenka pristatinėti vilniečiams padarytus ar vykdomus miesto projektus“, – aiškino A.Zubriakovas.
– Ko pamokėte Vilniaus valdžią? – paklausė D.Čečkausko ir R.Jankauskaitės „Sostinė“.
D.Č.: Su savivaldybės vadovais svarstėme, kaip supaprastinti tvarką suteikiant leidimus menininkams, tarėmės, ką daryti, kad mieste būtų daugiau meno ir mažiau pilkų sienų.
Beje, mechanizmas, kaip gauti leidimus, neveikia – prabėga beveik pusė metų, kol susitvarkai visus dokumentus.
R.J.: Tai labai sudėtingas procesas, atgrasantis menininkus. O juk gatvės menas – tai ne tik kūrėjo ambicijų įgyvendinimas. Tai ir nauda miestui.
Todėl norėjome Vilniuje paskatinti kurti gatvės meną. Juk tuščių ir pilkų sienų apstu. Kas sugalvojo, kad žmonės turi gyventi pilkose dėžutėse? Kas nustatė, kad kitaip būti negali?
– Kaip meras pažvelgė į jūsų siūlymus?
D.Č.: Gana teigiamai. Bandysime smarkiai pakeisti vieno savivaldybės objekto išvaizdą.
Tiesa, kol sumanymo neįgyvendinome, nenorėčiau skelbti, koks tai pastatas.
Galiu tik pasakyti, kad jis susijęs su ugdymu. Pats projektas dar nėra visiškai sukurtas.
Jeigu pavyktų, siektume kuruoti didelę, maždaug dešimties menininkų, komandą.
Be to, kartu su savivaldybe rengsime tvarką, kaip turėtų būti suteikiami leidimai kurti gatvės meną.
Juk yra daugybė savivaldybei priklausančių pastatų, kurie neturi reprezentacinės vertės, yra pilki, nušiurę.
Nematau priežasties, kodėl procesas perleidžiant juos gatvės menininkams turėtų būti sudėtingas. Juk dokumentus būtų galima sutvarkyti per kelias dienas.
Kita vertus, gatvės menas dažnai susijęs su aktualijomis. Todėl vilkinant dokumentų tvarkymą tas aktualumas dingsta.
– Nesibaiminate, kad taisyklių supaprastinimas gali atsisukti prieš miestą, nes ir taip jau pastatų sienos išmargintos terlionėmis?
R.J.: Vadinamieji „tagai“ aktualūs jų piešėjams tik tol, kol tai daryti draudžiama. Tai savotiškas maištas.
Štai prie užkandinės Pylimo gatvėje Amerikos ir Rusijos prezidentų Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino piešinys nė karto nebuvo „užtagintas“. Taip, jis buvo išterliotas baltais dažais, bet paaiškėjo, kad tai padarė močiutė, kurios „tagere“ tikrai nepavadinčiau.
Kas kita, kol ta siena buvo tuščia. Ji buvo ne vieną kartą „užtaginta“.
D.Č.: Juk nuo seniausių laikų buvo sienų tapyba. O baltos, juolab pilkos sienos tiesiog kvieste kviečia menininkus save išreikšti. O kol gatvės meno Vilniuje nėra daug, tai ir siaučia vadinamieji „tageriai“.
– Jeigu savivaldybę pavyks įtikinti, kas toliau – eisite į pilkus rajonus Pilaitę ar Fabijoniškes?
R.J.: Taip, mes norėtume išgyvendinti tą prastą tradiciją, kad Vilnius turi gėdytis savo pilkų rajonų. Esą Senamiestis gražus, o kas už jo, apie tai nekalbėkime, nes žmonės važiuoja ten tik miegoti.
Juk šie rajonai taip pat savotiškas paveldas ir jį galima įdomiai pateikti. Ir pasauliui gali būti įdomūs tie rajonai. O jeigu jie dar būtų pagražinti piešiniais, tai būtų tik puikus priedas.
D.Č.: Atvykstantiems į Vilnių įdomu, kaip atrodo posovietinis miestas, kaip jis pasikeitė. Tačiau jiems taip pat įdomus ir sovietinis šleifas.
– Bet sakoma, kad kas per daug, tai nesveika.
Nebijote, kad Vilnius išsikvėps, kai visuose rajonuose pasipils piešiniai?
D.Č.: Menininkų aktyvumas nėra didelis, jie kuria kur nors studijose ar palėpėse. Tad tokie gatvės meno piešiniai būtų galimybė kūrybingai parodyti pasaulio ar žmonių kasdienybės problemas.
Be to, tai skatintų menininkų konkurenciją.
R.J.: Jauni vilniečiai emigruoja į Londoną ar Berlyną – miestus, pilnus gatvės meno.
Ten gatvės labiau kalba apie laisvę, kad miestas skirtas ir jaunam žmogui. Vilniuje to labai trūksta. Gal ir dėl to jauni žmonės čia nelieka?
– Politikuojama Lietuvoje daug. Bet politinių, protesto piešinių galima suskaičiuoti rankos pirštais. Kodėl?
R.J.: Dėl tos pačios priežasties, apie kurią kalbėjome savivaldybėje. Kol tą piešinį legaliai nupieši, praeis ne mažiau kaip pusė metų. Aktualija bus seniai išgaravusi.
Todėl geriau nuvažiuoti į Berlyną, kur leidimus susitvarkysi per porą dienų ir laisvai pieši.
D.Č.: Manau, kad vis dar gajus ir vienas sovietinis stereotipas. Juk esame girdėję kalbų, kaip kažkas kažkur tada nupiešė, kaip paskui dėl to kentėjo.
Ir dabar dar išlikęs požiūris, kad jeigu viešai kritikuosi politikus, tai gali gauti per kepurę. Atsimenu, kai parodėme D.Trumpo ir V.Putino piešinio eskizą, keli draugai nusistebėjo: „Nebijote, kad sulauksite pasekmių?“ Gąsdino, kad išplūs, apdrabstys purvais.
Bet mūsų misija tokia – laužyti barjerus galvose, pademonstruoti, kad gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, kur kritikuoti politikus yra viena svarbiausių piliečių teisių.
Apskritai gatvės menininkai bijo net legaliai piešti ant sienų, kad nebūtų sulaikyti kaip chuliganai. Dar įprasta visur matyti grėsmę.
– Valdžia daug kalba apie stoties rajono atgaivinimą, bet pokyčių nedaug. Kodėl?
D.Č.: Tam tikru metu jis buvo labai patrauklus, nes buvo žemos patalpų nuomos kainos. Kas turėjo įdomių idėjų ir nedaug pinigų, galėjo prie stoties jas įgyvendinti.
Dėl to sostinės stoties rajone keletą metų buvo jaučiamas pakilimas. Apie tai jau anksčiau esame kalbėję su savivaldybės atstovais. Jau tada įspėjome, kad savivaldybė turėtų ką nors daryti – galbūt savo turtą leisti į rinką, kad išlaikytų žemas kainas.
Bet įvyko priešingai. Į stoties rajoną atsikraustė, kaip aš vadinu, daug drąsių verslų, bet ėmė kilti patalpų nuomos kainos.
O daugiau prie stoties niekas nepasikeitė: infrastruktūra beveik nepagerėjo, neatsirado naujų mokyklų, darželių ar gydymo įstaigų. Todėl ir stoties prieigų trauka nedidėja.
Tradiciškai žmonės ateina į anksčiau atidarytas užeigas, bet nei jų, nei lankytojų naujų neatsiranda.
Todėl jauniems verslininkams stoties rajonas darosi nepatrauklus ir jis tampa mažiau lankytojų sulaukiančia Senamiesčio dalimi.
– Tai kuris kitas pilkas sostinės rajonas tiktų verslui?
D.Č.: Pirmiausia Neries krantinės yra visiškai nepanaudotos, nors tai – viena įspūdingiausių miesto vietų. Jose galėtų atsirasti namai su brangiais butais, vietos įvairiausiam verslui.
Užtenka pasižiūrėti į Berlyną. Kadaise Šprė ir Hafelio upių krantinės šiame mieste taip pat buvo apleistos, bet prieš pradėdama didžiulius nekilnojamojo turto projektus miesto valdžia atvedė prie vandens entuziastus.
Ir krantinėse atsirado meno ir verslo inkubatorių, nedidelių restoranų, klubų, buvo nupirkta didelė sena barža ir joje įrengtas baseinas, o jūriniuose konteineriuose – pirtis.
O Neries pakrantė Antakalnyje, Žirmūnuose, Žvėryne, Lazdynuose visiškai tuščia.
Kita vieta – Naujininkai šalia geležinkelio bėgių. Čia tiesiog nuostabios panoramos!
Manau, kad šio rajono taip pat laukia nuostabi ateitis.
Savivaldybei esame siūlę idėjų dėl krantinės. Deja, sulaukėme atsakymo, kad drąsius žingsnius žengti trukdo tai, kad žemės savininkė yra ne savivaldybė, o Nacionalinė žemės tarnyba. Man atrodo, kad savivaldybė turėtų elgtis drąsiau, galbūt net imtis socialinio nepaklusnumo veiksmų, kad miesto teritorijos grįžtų miestui.
Taip yra visame pasaulyje, o pas mus sukurtas biurokratinis aparatas – Nacionalinė žemės tarnyba su tetomis, kurias pagauna vairuojančias neblaivias ir jos mėgina išsisukti.
