Tąsyk kalbėta, jos didžiausia Europos ekonomika, kuriai stinga darbo rankų, iš to tik išloš. Kitas imigracijos apologetų argumentas: Vokietija leis pasilikti tik geriausiems iš geriausių, kitaip tariant, aukštos kvalifikacijos darbininkams. Šį planą įgyvendinti pavyko tik iš dalies.
Kol kas imigrantų įsiliejimo į vokiečių bendruomenę nepastebėti: jie į gimtinę siunčia rekordines pinigų sumas, plečia šešėlinę ekonomiką ir keičia vartojimo rinką.
Brangūs svečiai
Terminas “der Gastarbeiter“ (lietuviškai – svetimšalis darbininkas) kilęs pačioje Vokietijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą šalis buvo sugriauta, o potencialūs darbininkai liko Europos ir Šiaurės Afrikos mūšių laukuose.
Iš pat pradžių Vokietijos Federacinė Respublika (VFR) tvarkėsi savo jėgomis, tačiau netrukus atkreipė dėmesį į darbo jėgos šaltinį Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR). Šios teritorije likę vokiečiai į VFR griovėsi bet kokio darbo.
Vakarų Vokietijos ekonominis augimas praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį buvo toks spartus, kad jam niekas nebuvo pasirengęs. Darbo vietos kurtos taip spėriai, kad pamažu po karo ant kojų besistojanti demografija nespėjo darbdavių aprūpinti reikiama darbo jėga. Tačiau 1961 m. iškilo Berlyno siena ir darbuotojų srautas iš VDR išseko.
Dėl turkų spaudė JAV
Tuomet VFR vadovybė ryžosi kviesti darbuotojus iš užsienio. Vokiečiams tai rodėsi abiem pusėms naudingas bendradarbiavimas: nekvalifikuoti darbininkai atvyksta į pakilimą išgyvenančią Vakarų Vokietiją, iš vietos profesionalų perima patirtį ir namo grįžta jau būdami neprasti specialistai. Tuo pačiu jie prisidėtų ir prie gimtinės ekonomikos spartinimo.
Pradžioje kviesti darbininkai tik iš Europos. Tiksliau, iš pietinės jos dalies. 1950-1960-aisiais sudarytos sutartys dėl darbuotojų iš Italijos, Ispanijos, Graikijos ir Portugalijos. Tuomet kilo mintis apie Turkiją. Tačiau VFR darbo ministras Theodoras Blankas pareiškė, kad tarp vokiečių ir turkų – pernelyg didelis kultūrinis skirtumas, kad darbininkai turkai sėkmingai integruotųsi.
Bet čia įsikišo JAV: amerikiečiams Turkija buvo labai vertingas sąjungininkas, tačiau niekaip neišsikapstantis iš vargų ekonomikoje.
Užatlantė spaudė Boną, todėl 1964 m. į šalių, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl darbininkų imigracijos, sąrašą, pateko ir Turkija. Labai sparčiai turtai tapo skaitlingiausia kviestinių darbininkų etnine grupe Vokietijoje.
Planuota, kad imigrantai iš Turkijos į Vokietiją atvyks ir išvyks bangomis: vieni išvyksta – kiti atvyksta. Pradžioje kalbėta, kad darbininkas atvykėlis Vokietijoje įdarbinamas dvejiems metams, atsivežti šeimos jam neleidžiama. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje valdžia susirengė į gimtinę išsiųsti užsilikusius darbininkus, daugiausia – jaunus vyrus, tačiau mėginimas žlugo. Vyrai norėjo likti VFR, nes Turkijoje jie neturėjo darbo. O ir vokiečių kompanijoms buvo pernelyg brangu apmokyti besikeičiančius naujokus.
1974 m. Vokietija nusileido ir čia dirbti atvykusiems turkams leido atsivežti žmonas ir vaikus.
Vėliau planus sumažinti turkų skaičių Vokietijoje brandino konservatoriai, konkrečiai – kancleris Helmutas Kohlis. Tačiau toliau projekto idėja nepajudėjo.
Tad 2010 m. Vokietija, kur iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos pilietybę įgydavo kone išskirtinai vokiečiai, tapo viena pirmaujančių šalių tarp tų, kurioje - daugybė už šalies ribų gimusių gyventojų. Šiuo aspektu Vokietija lenkė net ir JAV.
Nors Vokietijos ekonominio augimo sparta akivaizdžiai sulėtėjusi (kai prieš 50 metų ji buvo 4-5 proc., tai šiandien – 1-2 proc.), šioje šalyje ieškančiųjų darbo skaičius tik dar labiau išaugo.
Linkėjimai nuo al-Asado
Šio amžiaus antrojo dešimtmečio viduryje imigrantų srautą gerokai papildė pabėgėliai iš karo apimtos Sirijos. Kanclerė A.Merkel atvirai pakvietė pabėgėlius sirus į ES, o būtent – į Vokietiją.
Pasinaudoti situacija suskubo ir imigrantai iš Irako, Irano, Afganistano, Jemeno, Afrikos valstybių. Iš viso – per 1,5 mln. žmonių.
Viltasi, kad šį krūvį daugiau mažiau po lygiai pasidalins visos ES šalys, atsižvelgiant į jų galimybes.
Nors oficialiai tokio kiekio naujų gyventojų priėmimas pirmiausiai aiškintas humaniškumu, tačiau daugelis politikų kalbėjo ir apie neabejotiną ekonominę naudą. Juk tai daugiau nei milijonas potencialių darbuotojų.
Tokias išvadas skubėta daryti remiantis sėkminga praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio praktika, kai į VFR atvyko daugiau nei milijonas svetimšalių.
Kalbėta ir apie papildomą kvalifikuotą darbo jėgą. Ir iš tiesų tarp nuo karo pabėgusių sirų netrūko žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Viltasi, kad Europos viduryje esanti Vokietija nusigriebs visą grietinėlę, o atvykėliai bus apsirūpinę taip, kad į Europą atskris lėktuvais.
Likusi menkiau kvalifikuota darbo jėga turėjo nusėsti aplink Viduržemio jūrą išsidėsčiusiose valstybėse. Tačiau dabar jau akivaizdu, kad nutiko ne taip, ir mėginimai išskaidyti pabėgėlių srautus po visą Europą nenusisekė. Rytų Europos šalys, ypač Lenkija ir Vengrija, kietai tam priešinosi. Galiausiai nauja imigrantų banga – apie milijoną žmonių – įsikūrė Vokietijoje. Palyginimui, Prancūzija priėmė kiek daugiau nei 100 tūkst. atvykėlių, Ispanija – apie 30 tūkstančių.
Milijardai atvykėliams
2015 m. pabaigoje Europos Komisija paskelbė prognozę, pagal kurią Vokietijos bendrasis vidaus produktas dėl imigrantų bangos turi ūgtelti 0,8 procento. Iš viso Vokietijos ekonomika pernai augo 1,9 procento.
Didžioji laimikio dalis, kaip tikėjosi Europos Komisija, turėjo būti skirta valstybės išlaidų, susijusių su pabėgėlių aprūpinimu, didinimui.
Manoma, kad Vokietija šiuo metu pajėgia aprūpinti iš kitų šalių atvykusius darbininkus. Skirtingais duomenimis, išlaikyti vieną pabėgėlį Vokietijai per metus kainuoja 12-20 tūkst. eurų. Vokietijos finansų ministerija 2016-2020 m. tam ketina išleisti 99,8 mlrd. eurų arba po 20 mlrd. eurų per metus.
Viliamasi, kad pabėgėliams skirti pinigai į Vokietijos iždą grįš per vartojimo mokesčius. O kadangi atvykėliai apgyvendinami ne tik megapoliuose, bet ir provincijoje, tai turėtų papildyti ir šių regionų kišenes. Tačiau realybėje reikalai klostosi atvirkščiai: aukštos kvalifikacijos imigrantai telkiasi tik tam tikruose taškuose. O tai tik padidina apkrovas socialinei sferai.
Siunčia namo
Tačiau ir čia viltys teliko viltimis. Vokietijos centrinis bankas suskaičiavo, kad 2016 m. migrantai namiškiams pervedė 4,2 mlrd. eurų. Tai – didžiausia suma Vokietijos istorijoje. Tiksliai pasakyti, kokią dalį šių pinigų iš Vokietijos išvežė naujieji atvykėliai, sunku. Tačiau žinoma tai, kad per metus pinigų pervedimai į Siriją išaugo keturiskart – iki 67 mln. eurų.
Suprantama, palyginti su Vokietijos BVP ar netgi su pinigais, skirtais pagelbėti imigrantams įsikurti, ši suma nėra stulbinamai didelė. Tačiau akivaizdi tendencija, kad pervedamų pinigų sumos didėja.
Be to, omenyje reikia turėti ir tai, kad oficiali statistika gali būti viso labo ledkalnio viršūnė. Musulmonų pasaulyje veikia neoficiali, išskirtinai pasitikėjimu besiremianti pinigų perdavimo sistema.
Politologo ir ekonomisto Christopherio Deliso vertinimu, kas mėnesį per šią sistemą vien Europos viduje apsisuka 300 mln. eurų, o jos dalyviai – kelios dešimtys tūkstančių asmenų.
Šios sistemos trūkumas ne vien tai, jog iš ekonomikos išplukdomi pinigai, bet ir tai, jog tai gali būti terorizmo bei kitų nelegalių užsiėmimų finansavimo šaltinis.
Perdėti lūkesčiai
Pabėgėlių imigraciją remiantieji traukia dar vieną argumentą: šalis sensta, reikiamos darbo jėgos trūksta. Šiandien Vokietijoje gimstamumas – vienas mažiausių Europoje: vienai moteriai tenka 1,3 vaiko. Tai reiškia, kad gyventojų skaičius vienai kartai keičiant kitą sumažės 10 procentų.
O pensinio amžiaus gyventojų skaičius, suprantama, tik auga. Jiems išlaikyti pinigų reikia, todėl tikimasi, kad darbingo amžiaus žmonių stygių gali kompensuoti imigrantai.
Tačiau migrantų sulaukta kur kas daugiau nei tikėtasi. Todėl per artimiausius penkerius metus viso labo ketvirtis jų galės įsilieti į darbo rinką, daugeliui kitų tam prireiks dešimtmečio.
Vokietijos imigracijos ir pabėgėlių reikalų komisarė Aydan Ozoguz pripažino, kad programos, pagal kurias vokiečiai turėjo nusigriebti atvykėlių “grietinėlę”, žlugo. Moteris nepamatuotus vokiečių lūkesčius aiškina tuo, kad su pirmuoju pabėgėlių srautu atvyko daug aukštąjį išsilavinimą turinčių ir savo tėvynėje vidurinei klasei priklausiusių žmonių. Bet jiems įkandin atvyko visiškai kitoks kontingentas.
Įdomu tai, kad šimtai tūkstančių niekur nedirbančių pabėgėlių neįtraukti į nedarbo statistiką, kuri skelbia apie rekordiškai žemą nedarbą. Tai aiškinama keliais faktoriais. Pirma, daugelis imigrantų vengia registracijos darbo biržoje. Antra, daugelis jų iš tiesų ar bent formaliai lanko kalbos kursus. O tokie asmenys į bedarbių gretas neįtraukiami.
