Esu „visoks“, - duodamas intervu projektui „Aš myliu Lietuvą“, šypteli D.Dundulis, kuris yra maisto produktų gamybos, logistikos ir nekilnojamojo turto nuomos įmonės „Rivona“ generalinis direktorius bei prekybos tinklą „Norfa“ valdančios bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas.
– Kur gimėte ir augote? Kuo ta vieta ypatinga?.
– Gimiau Akmenėje, tačiau esu „klajoklis“. Man tebuvo pusė metų, kai tėvai persikėlė gyventi į Pasvalio rajoną, Pajiešmenius. Ten ilgai neužsibuvo – įsikūrė Šiaulių rajone, Gruzdžiuose. Tėtis ir šiuo metu ten gyvena.
Tad esu „visoks“. Mano kalboje gal ir galima girdėti šiauliečių šnektos atgarsių, bet nedaug – anksti palikau namus. Anuomet, sovietmečiu baigęs aštuonias klases, išvažiavau mokytis į tuometį Panevėžio politechnikumą. Baigęs jį, pusmetį padirbėjau statybose Panevėžyje, o po to įstojau į tuometį VISI studijuoti statybų inžinerijos (dabar tai Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Į studijas dar įsiterpė ir tarnyba sovietų armijoje, ir „spekuliacija“ – studijas baigiau 1993-siasiais. Mat vienerius metus iš Maskvos veždavau visokias smulkmenas – tiekdavau jas tuometėms komiso parduotuvėms. Prekybininko gyslelė? Ne. Tuo metu tai buvo būdas išgyventi.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Tai laikas, kai augau Pajiešmeniuose. Tėvai dirbo, o mane prižiūrėjo kaimynai. Aš juos dėde ir močiute vadindavau. Dėdė buvo pensijoje, tai jis kone kasdien mane kartu vesdavosi tai žvejoti, tai grybauti. Jis pats dar ir piešdavo. Kiekviena diena buvo kuo nors užimta.
Manyje tų žmonių liko daug – jie padarė man ypač didelę įtaką. Visam laikui sukrovė šiltų prisiminimų kraitę. Tai buvo labai šviesūs žmonės.
Močiutė buvo užsiminusi, kad ji lyg ir buvo prezidento Antano Smetonos gaspadinė. Nežinau, kiek tame būta tiesos. Juk augau sovietmečiu, ir apie tokius dalykus paprastai nebūdavo garsiai kalbama. O valgyti ji išties puikiai gamino, atrodydavo, kad „iš nieko“ tai padarydavo.
Pavyzdžiui, su dėde juk šį tą sužvejodavome. Ir net patys mažiausi kilbukai atsidurdavo sriubos katile. Arba tapdavo kitokiais gardžiais patiekalais.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Nesu „žmogus – šventė“. Tačiau širdies gilumoje krebžda atsakymas, kad tai šv.Kalėdos ir šv. Velykos. Tuo tarpu daugelis kitų švenčių man tėra laisva diena – galimybė šiek tiek pailsėti.
– Kokia gražiausia Lietuvos vieta?
– Toks jau mano darbas, kad po visą Lietuvą seniai važinėju be jokio žemėlapio ar navigacijos sistemų. Išraižiau ją visą. Vis dėlto, jei reikėtų kur nors nuvežti užsieniečius ir tam būtų skirta laiko, sukčiau Nidos link. Ten, Kuršių nerijoje, labai gražu.
Daug esu visko matęs, ir vis dėlto man pačiam gražiausia yra tėviškė. Tai Pajiešmeniai, upelė Mūša. Atrodo, kad ten sutalpintas visos Lietuvos grožis.
Būdamas Pasvalio rajone, pasuku tėviškės link. Žinoma, Mūša nebeatrodo tokia didelė, kaip anksčiau. Tačiau tie vaikystės atsiminimai yra svarbūs – daugiausia teigiamų emocijų tebekelia tos Pasvalio vietos.
– Koks geriausias Lietuvos miestas?
- Šiuo metu tai – Vilnius. Jame ilgiausiai gyvenu.
Žinoma, jis turi neigiamų savybių, ir greitis jame daug didesnis nei kituose miestuose. Norint ramybės, geriau jau jame negyventi.
Mano paties namai yra Antakalnyje, Šilo gatvėje. Tad man nereikia vargti spūstyse – pakylu Šilo gatve aukštyn, pasuku į S.Batoro gatvę, dar keletas vingių, ir netrunku atsidurti darbe.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Daug tautiečių juo didžiuojasi,ir aš esu vienas jų.
Kunigaikštis Vytautas jau yra mistinis – tai, kas bloga, ištirpdė istorija, palikdama tik geruosius bruožus. Neabejoju, kad jis, kaip ir mes visi, nebuvo tobulas.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti ir apie ką nors pakalbėti?
– Nepasakyčiau, kad labai to trokštu. Man nėra malonu sėdėti už stalo su tais žmonėmis, kurių nepažįstu.
Didelis politikas? Garsi asmenybė? Ne, tai nekeltų didelio džiaugsmo sėdint prie vieno stalo.
Juk patys geriausi pašnekovai prie pietų stalo – seni pažįstami, gal net studijų laikų bičiuliai. Tai – maloniausia draugija.
– Mėgstamiausia Lietuvos muzikos grupė arba lietuviška daina?
– Metų kaupas „daro savo“: šiuolaikinės muzikos, deja, neklausau. Nesuprantu jos. Bet mano vaikai juk jos klauso.
Kai pats buvau tokio amžiaus, kaip jie, ne prie širdies man buvo ta muzika, kuria gėrėjosi mano paties tėvai – kurią jie atsinešė iš savo jaunystės.
Tad man pačiam„Foje“ yra įvykis. Tai grupė, atsiradusi mano studijų laikais.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Sportinius drabužius visada perku „Audimo“ parduotuvėse. Tai labai geri siuvėjai. O „Piemenėlio“ prekės ženklo pieno produktų neiškeisčiau į jokius kitus.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Jaunystėje tai buvo cepelinai. Dabar nebegaliu jų suvalgyti 7-8, kaip anuomet.
Bet kuo daugiau man metų, tuo mažiau esu išrankus, ypač maistui. Galbūt įtakos tam turi ir tai, kad maistui niekada neteikiau pirmenybės. Juk būdamas vos trylikos metų išvažiavau iš namų mokytis. Džiaugdavausi, kad apskritai yra ką valgyti.
Keptos bulvės ir dabar man skanu, ypač užgeriant jas kefyru. Trintos braškės su pienu – didelis gardumynas.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Manau, kad žmonės turi būti pagarbūs ir mandagūs, todėl ir šias savybes lydintys žodžiai yra nuostabūs: ačiū, prašau, myliu, gražu, puiku.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
- Iki 30-ies metų amžiaus mane supantis pasaulis buvo ryškios rožinės spalvos. Šiuo metu spalvos jau priblėso. Anksčiau to nejutau, o dabar esu įsitikinęs, kad lietuviai yra pavydūs. Ir nemoka džiaugtis gyvenimu.
Yra galimybių pamatyti pasaulio, įsitikinti, kad daugybė žmonių gyvena daug sunkiau ir prasčiau nei mes. Tačiau lietuviai nemoka džiaugtis tuo, ką turi. Nesu išimtis – ir man ne visada tai pavyksta.
Paliudysiu, kad žemaičiai yra užsispyrę, ir pats šį bruožą esu paveldėjęs. Niekas nepaneigs ir to, kad lietuviai darbštūs, atsakingi.
Bet lietuviai yra agresyvūs. Ir dėl to man gėda. Būna, atvažiuoja užsieniečiai deryboms, ir vos ištveriu darbuotojams nepasakęs, kad taip negalima šnekėtis su žmonėmis. Dėl visko įmanoma sutarti nepuolant pašnekovo, ramiai ir mandagiai. Bet jei pašnekovas pradeda gąsdinti, juk automatiškai jam norisi „vožti atgal“.
Mačiau pasaulio – gerumu sutvarkoma daugybė reikalų. Žinoma, būna situacijų, kai nervai neišlaiko, bet reikia išmokti tvardytis.
Ir iš valdžios plūsta agresija, o agresija gimdo agresiją, ypač pastaruoju metu. Patys tampame agresyvūs, ir nieko gera iš to.
- Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Tai posakis: „Kaip danguje, taip ir ant žemės“. Visur yra savitų problemų.
- Jūs mylite Lietuvą, nes …
- Nes tiesiog myliu. Anksčiau dažnai kartodavau, kad gyvenu ir gyvensiu Lietuvoje. Dabar taip kategoriškai nebegalėčiau teigti, tačiau išvažiuoti gyventi svetur būtų labai gaila.
Kas ta Lietuva? Tai mūsų didelė bendruomenė. Nors ir labai uždara.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams valstybės 100-mečio proga?
- Mano žmona, skaitydama K.Sabaliauskaitės knygą, kai kurias pastraipas perskaitydavo garsiai.
Svarbiausia jų mintis – intrigos kuriamos specialiai tam, kad galėtų ateiti gelbėtojai.
Linkėčiau taip gyventi, kad nebereikėtų susikurti priešų ir su jais kovoti. Ir dirbti taip, kad nereikėtų niekam mūsų gelbėti.
Mano svajonė – kad gyvenimas Lietuvoje prilygtų gyvenimui Šveicarijoje.
Apie projektą:
„Aš myliu Lietuvą“ - 100 interviu projektas, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui. Politikos, verslo, mokslo, sporto, pramogų, meno žvaigždės kalbės apie tai, kokie jų pomėgiai, įpročiai ir aistros neįmanomi be Lietuvos. Atskleis, kas jiems gražu ir nepakartojama mūsų šalyje, kas yra jų identiteto dalis ir apie tai, kodėl jie myli Lietuvą.
Daugiau projekto interviu skaitykite čia.
