Tačiau tarptautinių ekspertų atlikta studija liudija ką kita. Net ir labai kruopščiai surūšiavus atliekas, tinkamų deginti liktų tiek, kad pakaktų atliekų deginimo jėgainių pajėgumams aprūpinti dar ilgus dešimtmečius.
Ateities prognozės
Atliekų deginimo oponentai Lietuvoje nerimsta. Tiesa, jiems nerūpi, koks realus kiekis, surūšiavus atliekas, jų susikauptų sąvartynuose. Tačiau Lietuvoje yra atlikta ne viena atliekų srautų studija. Jose pateikiamos išvados prasilenkia su duomenimis, kuriuos pateikia jėgainių oponentai.
„Skaičiais labai dažnai spekuliuojama, – tuo neabejoja aplinkos inžinerijos įmonės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas Tomas Varneckas. – Svarstant, pakaks ar ne Lietuvos kogeneracinėms jėgainėms deginti tinkamų atliekų, pasitelkiama jų kuo įvairiausių. Ir dėmesys sutelkiamas tik į komunalines – buityje susikaupiančias atliekas“.
„Sweco“ yra atlikusi ne vieną atliekų kiekių studiją, naujausią – analizuodama pernykščių metų duomenis. Atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui per metus, ES valstybėse nėra vienodas. Natūralu. Juk įtakos tam turi ir ekonominė situacija, ir vartojimo tendencijos. Be to, tam kiekiui apskaičiuoti yra pasitelkiami ir skirtingi metodai bei naudojami skirtingi prognozavimo modeliai.
Yra paskaičiuota, kad Lietuvoje, kur per metus susidaro maždaug apie 1,2-1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, vienam žmogui jų tenka 350-400 kilogramų. Kitose ES valstybėse kiekis yra didesnis, ir vidutiniškai jis siekia apie 500-600 kg žmogui.
„Apskritai atliekų apskaitoje yra daug „žaidimo“ – manipuliavimo jų kodais arba pavadinimais. Taip iškreipiama statistika. Vis dėlto minėti skaičiai yra pasitelkiami ir prognozėms, nors prognozuoti ateitį – labai jau nedėkingas uždavinys“, – užsiminė pašnekovas.
Ekonomika nelieka nuošalėje
T.Varnecko teigimu, susikaupiančių komunalinių atliekų kiekiui kiekvienoje valstybėje didžiausią įtaką daro du veiksniai: gyventojų skaičius bei ekonominė padėtis.
„Mūsų šalyje demografinė situacija yra neigiama: miršta daugiau žmonių nei gimsta, emigracija – didelė, ir vargu ar ji sulėtės. Vadinasi, gyventojų kiekis valstybėje mažės. Tai ir yra vienas pagrindinių argumentų, kurį naudoja atliekų deginimo idėjai prieštaraujantys asmenys. Esą, nebus žmonių, nebus atliekų, nebus ir ką deginti.
Mes gi studijoje darėme prielaidą, kad 2040 m. Lietuvoje bus maždaug 2,5 mln. gyventojų – parinkome „aukso vidurį“. Tačiau neabejojama, kad neigiamą demografinį procesą kompensuoja ekonominis augimas.
Juk susikaupiančių atliekų kiekis priklauso nuo žmogaus gerovės: kuo didesnis perkamumas, tuo didesnis yra vartojimas, tuo daugiau atliekų. Tad ekonomikos augimas aplenks gyventojų skaičiaus traukimąsi“, – kalbėjo T. Varneckas.
Jo teigimu, suminis atliekų kiekis po 20-ies metų bus maždaug toks pat, kaip šiuo metu – sieks 1,2-1,3 mln. tonų. „Tai yra startinis skaičius, dėl kurio ir yra laužomos ietys besiginčijant, užteks ar ne kogeneracinėms jėgainėms atliekų – ar neprireiks jų importuoti“, – užsiminė pašnekovas.
Visoms trims jėgainėms pamaitinti reikėtų 500-560 tūkst. tonų degiųjų atliekų ir jos bus ne tik komunalinės, kurias „sukuria“ gyventojai, bet neišvengiamai ir pramoninės, kadangi produktų gamyboje visiškai išvengti atliekų susidarymo dar šiandien dieną neįmanoma.
Lietuviai rūšiuos, bet nepersistengs
Anot T. Varnecko, šiuo metu yra gana neblogai išplėtotas rūšiavimas atliekų buityje – vadinamoji varpelių (spalvotųjų konteinerių) sistema veikia, nors perdirbti tinkamų atliekų kiekiai dar nedideli. Kitas mišrių (nerūšiuotų) atliekų kelias veda į regionines atliekų rūšiavimo gamyklas, kuriose įrengti atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiai.
„Beveik viskas, kas į jas nuvežama, realiai keliauja į du srautus – sąvartyną bei deginimą. Ir tik nedidelė dalis – į kompostavimą. Ateityje ryškių pokyčių neverta tikėtis, nebent padidės buityje surūšiuojamų atliekų – antrinių žaliavų – kiekis, o bendrasis šiek tiek sumenks.
Tuo trapu vadinamoji žiedinės ekonomikos iniciatyva kalba apie lūkestį – apie tai, ko tikimasi iš ES valstybių. O tikimasi to, kad jos iki 2030 m. perdirbs mažiausiai 65 proc. atliekų, tik iki 10 proc. galės pasiekti sąvartynus arba kartu su likusiais 25 proc. turės būti sudeginamos atgaunant energiją, kurios šiaurinėje Europos dalyje poreikis daug didesnis nei pietinėje.
Man kelia ironiją tai, kad šis lūkestis yra priimamas tarsi būtų jau įvykęs faktas. Tačiau tai juk tėra siekiamybė. Užtat naiviai atrodo atliekų rinkos dalyvių aiškinimas, kad tikrai tiek bus perdirbama“, – kalbėjo „Sweco“ viceprezidentas.
Tikslas pasiekiamas ranka
Didžioji dalis atliekų tvarkymo srityje pažengusių Europos valstybių – Danija, Švedija, Suomija – jau yra labai arti šiai dienai galiojančio 2020 m. žiedinės ekonomikos tikslo – perdirbti 50 proc. komunalinių atliekų.
Tačiau šiose valstybėse atliekų deginimas nėra priešinamas jų perdirbimui ir yra aktyviai išnaudojamas šalies ekonomikoje. Danijoje sudeginama 54 proc. perdirbimui ir kompostavimui netinkamų šalyje susidariusių komunalinių atliekų, Švedijoje ir Suomijoje – 50 proc., o sąvartynus tepasiekia 1-2 proc. atliekų, kai tuo tarpu Lietuvoje į sąvartynus šaliname daugiau kaip 50 proc.
„Sweco“ atliktoje studijoje parinktas „optimistinis“ scenarijus – padaryta prielaida, kad stebuklas įvyks ir Lietuvoje po kokių 7-10 metų išties bus surūšiuojama tiek atliekų, kiek tikimasi pagal žiedinės ekonomikos nuostatas, ir 2025 m. tinkamų deginti atliekų sumažės.
„Jei rūšiuotume taip komunalines atliekas, kaip pridera, 2025 m. po rūšiavimo jų – tinkamų deginti – turėtume 550 tūkst. tonų, o apie 2030-uosius – „tik“ 400 tūkst. tonų“, – sakė T. Varneckas.
Vis dėlto kur kas realesnis scenarijus yra kitoks – žmonės nesurūšiuos namie tiek atliekų, kiek tikimasi. Mišrus komunalinių atliekų srautas bus ir toliau gabenamas į MBA įrenginius, rūšiuojamas bei deginamas.
„Jei po tų 15 metų paaiškės, kad rūšiavimo tikslų nepasiekėme, turėsime jėgaines. Todėl nereikės kurti naujų sąvartynų – nekils nauji pūliniai ant Lietuvos aplinkosaugos veido, nes aplinkosaugos problemos bus įveiktos“, – užsiminė pašnekovas.
Yra paskaičiuota ir tai, kad per metus Lietuvoje susikaupia ir apie 300 tūkst. tonų pramoninių atliekų, tinkamų deginti: išdžiovinto nuotėkų dumblo, medienos pramonės atliekų, statybos ir griovimo sektoriaus degiųjų atliekų bei tų, kurios lieka po mechaninio apdorojimo, pavyzdžiui, išardžius nebenaudojamus automobilius. Augant ekonomikai, jų kiekis taip pat didėtų.
Atliekų srautai – apie tai, kas primiršta
Algridas Reipas,
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacija vadovas
„570 tūkst. tonų. Štai tiek degintinų atliekų yra sukaupiama per metus po jų perdirbimo MBA įrenginiuose ir po kompostavimo. Komunalinės atliekos praeina kelis tvarkymo etapus. Pavyzdžiui, po rūšiavimo atskirtos bioskaidžios atliekos yra kompostuojamos. Atskyrus gerą kompostą, dar lieka priemaišų – apie 200 tūkst. tonų per metus. Pasirinkimas? Arba jas reikia šalinti sąvartynuose, arba sudeginti.
Akivaizdu, kad jas reikia deginti. Bet jų kodas, skaičiuojant kiekius, jau yra kitoks: ne kaip komunalinių, bet kaip pramoninių atliekų. Todėl jos išmetamos iš kiekių skaičiuoklės.
Nevertinama ir tai, kad ateityje smarkiai pagausės statinių griovimo bei didžiųjų atliekų: baldų, kilimų, senų drabužių, tekstilės, medžio, apšiltinimo medžiagų. Būstas juk sensta. Visoje Europoje matoma šių atliekų augimo tendencija. Jų kiekis jau prilygsta maždaug penktadaliui komunalinių atliekų kiekio.
Jei pastarųjų srautas Lietuvoje sieks apie 1,2 mln. tonų per metus, tai didžiosios degintinos atliekos sudarys apie 240 tūkst. tonų. Tačiau šios atliekos net nėra įskaičiuotas į degintinų kiekį.
Nevertinama ir tai, kad sąvartynuose iki 2020-ųjų pabaigos bus sukaupta tiek laikino saugojimo degiųjų atliekų, kad vien tik jų kaip jėgainių kuro pakaktų dvejiems metams. Ir dar – sąvartynų kasyba. Pačių jų plėtra yra nebeįmanoma, o atliekų, kurias į juos reikės išgabenti, vis tiek bus. Po penkerių metų visi sąvartynų operatoriai privalės atlaisvinti dabartines sąvartynų teritorijas – sudeginti tai, kas dabar juose yra sukaupta“.
