Jis neslepia esąs Lietuvos patriotas ir tvirtina, kad čia – geriausia vieta gyventi.
– Ar kuo nors ypatinga vieta, kurioje gimėte ir augote?
– Su tomis mano šaknimis labai įdomu – galiu būti ir iš vienur, ir iš kitur. Mat gimiau Telšiuose, bet ten gyvenau vos šešis mėnesius, nors tikriausiai spėjau susiformuoti kaip žemaitis. Tuomet tėvai iškeliavo į Druskininkus, o kai man buvo šešeri – į Birštoną.
Todėl save laikau birštoniečiu, nors kai buvau dešimtoje klasėje, tėvai persikraustė į Lazdijus, nors dabar gyvena vėl Druskininkuose. Aš pasilikau Birštone.
Dabar retokai sugrįžtu į šį miestą, tačiau keliu leidžiantis nuo kalno pulsas padažnėja. Bent kartą per metus apsilankau, papietauju, pasivaikštau. Kai buvau vaikas, ten visi vieni kitus pažinojo. Dabar aš jau nebepažįstu Birštono žmonių, bet vis tiek tebesijaučiu ten savas.
– Jei jau vaikystę praleidote mieste prie Nemuno, tai turbūt liko daug įsimintinų dalykų?
– Nebuvau joks čempionas, bet mėgau sportuoti. Birštone didelio pasirinkimo nebuvo – irklavimas arba lengvoji atletika. Truputį pairklavau, bet paskui pradėjau bėgioti. Ir vienu metu Prienų rajono varžybose bėgome krosą per miškus ir užėmiau, berods, antrą vietą. Tai tikrai įsirėžė į atmintį.
Šiaip gerų prisiminimų daug – muzikos mokykla, koncertai, liaudies šokiai. Tik kažkaip viskas iš popamokinių reikalų.
– Kažkada „Utenos alaus“ darykla padėjo paversti Jonines laisvadieniu. O kokia lietuviška šventė Jums smagiausia?
– Manau, kad Kalėdos. Nors kartu su draugais Papėje, Latvijoje, jau labai ilgai kasmet švenčiame ir Jonines. Latviškai tai būtų Ligo. Su visais laužais, su šokinėjimais per juos.
– Birštonietis, gyvenantis Vilniuje. O kokia išvis Lietuvos vieta Jums gražiausia?
– Turėčiau sakyti, kad Birštonas, bet nemeluosiu – Nida. Arba Neringa, jei žiūrėsime plačiau. Ten emociškai jaučiuosi labai gerai.
– O iš miestų?
– Geriausia vertinti tą, kuriame esi gyvenęs. Pavyzdžiui, Klaipėdoje nesu, tačiau man ten labai patinka, greičiausiai dėl jūros. Ir, žinoma, Vilnius. Kai užsisėdi jame, atrodo kaip didmiestis, tačiau sugrįžus iš užsienio vėl pamatai, kad tai yra mažas, jaukus miestas. Na, gatvės duobėtos, miesto higiena bloga, bet Vilnius vis tiek mylimas.
– Jei domitės Lietuvos istorija, tai koks yra mėgstamiausias istorinis veikėjas?
– Čia kaip pažiūrėsi – ar iš kunigaikščių, ar iš naujesnių laikų. Tai, kas tolima, tikrai vertinga, tačiau mano gyvenime didžiausias lūžis buvo Nepriklausomybės atkūrimas 1991-aisiais. Nežinau, ar Vytautą Landsbergį jau galima vadinti istoriniu veikėju. Galima jį mėgti, galima nemėgti, bet, mano galva, mūsų Nepriklausomybei jis yra labiausiai nusipelnęs žmogus, padėjęs išlipti iš tos balos.
– Kaip vadovui tikriausiai tenka dažnai susitikti ir su politikais, ir su kitais garsiais žmonėmis. O su kuriuo norėtumėte papietauti ar pavakarieniauti ir apie ką kalbėtumėtės?
– Sunku net atsakyti (susimąsto). Kad tikrai būtų įdomus žmogus... Gal su kuo nors iš istorikų? Kad ir su Liudu Mažyliu, kuris atrado Nepriklausomybės akto originalą. Įdomu būtų pasikalbėti, kaip juo daug kas nelabai tikėjo, šaipėsi, o jis darė savo darbą.
– Jei jau vaikystėje lankėte muzikos mokyklą, tai tikriausiai esate išrankus muzikai. Kokia mėgstamiausia lietuviška grupė ir daina?
– Klausausi daug ko – ir džiazo, ir klasikos, ir bliuzo. Tik mėgstamiausios lietuviškos grupės tai neturiu: man geriausia atlikėja yra Jazzu (Justė Arlauskaitė – Red.), o daina – apie tuos savanorius, kur ji dainuoja („Rudens naktis sustojo“ iš daugiaserijinio filmo „Laisvės kaina“ – Red.). Labai sukrečiančiai veikia. Manau, jei Lietuvoje yra žvaigždžių, tai Jazzu – tikrai viena iš jų.
– Kokio lietuviško gaminio ar prekės ženklo gerbėjas esate?
– Visi pažįstami galėtų paliudyti, kad esu prisirišęs prie lietuviškų prekių. Aišku, išskyrus kai kuriuos atvejus – pavyzdžiui, man sunku suvokti, kad kostiumas gali būti lietuviškas, nors iš tiesų galbūt ir gali.
Vis dėlto namuose dauguma reikmenų yra lietuviški – šampūnai, dantų pastos ir visa kita. Manau, kad jų kokybė tikrai puiki. Kaip ir pieno, grietinės, kefyro.
Na, ir, žinoma, alus. Net jei čia nedirbčiau, vis tiek pirkčiau jį lietuvišką, nes žinau, kaip gaminamas, kaip brandinamas ne mažiau kaip 16 dienų.
– Koks mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Cepelinai, kaip tikram lietuviui. Tik nevalgau dažnai, nes vis dėlto sunkokas maistas. Bet užeina – neseniai vaikščiojome po Nidą ir ieškojome, kur rasti cepelinų.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Tai, kas susiję su geromis emocijomis. Jūra, laivas, kopos, smėlis ir dangus.
– Ar išvardytumėte bent tris lietuviams būdingus bruožus?
– Manau, kad taip. Pirmas – pavydas, apie kurį daugelis kalba. Antras – daug negatyvizmo, kurio dabar tikrai daugiau nei kitose Europos šalyse. Tačiau manau, kad mes vis dar esame draugiškesni, nei kitų Europos valstybių gyventojai.
– Bet vis dėlto mylite Lietuvą. Kodėl?
– Pirmiausia, esu čia gimęs ir augęs, patriotas. Antra, teko daug keliauti ir įsitikinti, kad čia yra geriausia vieta gyventi. Turime gražią gamtą, švarų vandenį ir orą, komfortišką didmiestį Vilnių.
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams artimiausiam šimtmečiui?
– Vis dėlto gal labiausiai norisi palinkėti politikams būti atsakingesniems, ištrūkti iš to provincialumu kiauto, kiekvienam dirbti savo darbą.
