SSRS ekonomika buvo planinė, pinigus skirstydavo kitaip nei šiandien. Gamyklos darbininkas galėjo uždirbti daugiau už savo viršininką inžinierių ir net direktorių. Gerai uždirbdavo diplomatai, kariškiai ir kosmonautai, rašo portalas „russian7.ru“.
Nomenklatūrininkų privilegijos
Oficialių milijonierių Sovietų Sąjungoje nebuvo ir negalėjo būti, tačiau pinigai čia taip ir netapo buržuazine atgyvena – lygių finansinių galimybių visuomenėje kažkas buvo lygesnis už kitus.
Visų pirma, reikia paaiškinti apie sovietinę nomenklatūrą. Politinio biuro nariai ir žemesnio rango pareigūnai važinėjo tarnybiniais automobiliais, ilsėdavosi valstybiniuose poilsio namuose ir geruose kurortuose, skaniai ir sočiai valgydavo ir panašiai. Tačiau gyventi išlaidžiai negalėjo sau leisti ir jie.
Visos gėrybės, kuriomis pareigūnai galėjo naudotis, buvo glaudžiai susijusios su jų pareigomis. Partijos gretų valymai dažnai nulemdavo vilų ir automobilių savininkų pasikeitimą.
Žinoma, sovietinė nomenklatūra buvo „prisijaukinta“ maistu. Pavyzdžiui, valdininkai turėjo galimybę nusipirkti deficitinių maisto produktų labai mažomis kainomis. 1976 metais specialioje bazėje, kuri turėjo 208 numerį, buvo galima nusipirkti pietus iš 6–7 patiekalų, paįvairintų eršketu, juodaisiais ir raudonaisiais ikrais, už 1 rublį. Bet ir be privilegijų pareigūnų atlyginimai buvo dideli.
Nikolajus Ryžkovas ir Jegoras Ligačiovas (buvę SSRS premjeras ir CK sekretorius. – Red.) prisipažino, kad aukšti pareigūnai SSRS gyvavimo pabaigoje gaudavo iki 1200 rublių. Labiausiai SSRS „vešėjo“ diplomatai. Jie ne tik gaudavo didelius atlyginimus, bet ir galėjo sau leisti parsivežti vertingų prekių iš užsienio. Taip pat užsieninių automobilių.
Sportas ir pinigai
Lyginant su dabartinėmis sportininkų algomis, pinigai, kuriuos gaudavo SSRS futbolininkai ir ledo ritulininkai, gali atrodyti juokingi, bet tais laikais jie buvo gana dideli.
Kijevo „Dinamo“ futbolininkas Vladimiras Lozinskis kadaise prisiminė, kad standartinis darbo užmokesčio tarifas buvo 250 rublių, už pergalę žaidėjams mokėjo po 100 rublių. Be to, buvo numatytos premijos už prizines vietas čempionatuose ir taurės turnyruose.
„Dinamo“ ir CSKA futbolininkai, be atlyginimų, premijinių priemokų ir premijų už prizinę vietą, taip pat gaudavo pinigų už ištarnautą laiką.
Legendinis Olegas Blochinas prisiminė: „Aš, kaip milicijos majoras, gaudavau 320 rublių priedą už ištarnautus metus, dar 20 – už nusipelniusio sporto meistro vardą“. Taigi, viską sudėjus, futbolininkų ir ledo ritulininkų atlyginimai būdavo gana dideli.
Be to, sportininkai galėjo sau leisti be eilės įsigyti automobilį, jais gana dažnai žaidėjus premijuodavo už pergales. Tuos automobilius sportininkai paprastai perparduodavo.
Atlyginimai skyrėsi ir priklausomai nuo klubo. Tarp SSRS aukščiausiosios lygos komandų mažiausią atlyginimą gaudavo „Zenito“ klubo nariai. Buvo net juokaujama, kad „Zenitas“ žaidžia ne už pinigus, bet už „Varinį raitelį“ („Varinis raitelis“ – Sankt Peterburgo, kur 1925 metais įsteigtas „Zenito“ futbolo klubas, simbolis, tai paminklas Petrui I, o šiame straipsnyje – anuometinio Leningrado N.Krupskajos vardo konditerijos fabriko saldainių su likeriu dėžutė „Varinis raitelis“. – Red.).
Specialistai buvo aukštai vertinami
Sovietų Sąjungoje mokėjo vertinti savo srities specialistus. Aukštos kvalifikacijos darbininkai: tekintojai, šaltkalviai, įrenginių derintojai gaudavo didelius atlyginimus, kuriuos sudarė pradinis tarifinis atlygis ir premijos už kvalifikaciją (kategorijų sistema).
Tačiaugamyklų direktorių atlyginimai negalėjo būti didesni už geriausiai mokamų šių įmonių darbininkų atlyginimus.
9-ojo dešimtmečio pradžioje aukščiausios kategorijos specialistų atlyginimai buvo 500–1000 rublių. Jei dar pridėsime visokias lengvatas, galimybę gydytis sanatorijose ir kurortuose, pirmumo teisę stoti į eilę butui gauti ir kitus dalykus, tai galima teigti, kad aukštos kvalifikacijos darbininkų gyvenimas SSRS buvo netgi labai neblogas, o atlyginimai buvo panašūs kaip ir mokslo institucijų nomenklatūros – universitetų profesorių ir mokslo institutų direktorių.
Kosmonautai
Sovietų Sąjungoje kosmonautai buvo tikras elitas, bet vėlgi, jei palygintume jų atlyginimus su dabartinių kosmoso nugalėtojų, ypač užsieniečių, atlyginimais, tai tos sumos būtų nedidelės.
Kiekvienas kosmonautas, nuskridęs į kosminę erdvę, SSRS gaudavo automobilį (šiandien butą), o už benziną automobiliui iki gyvos galvos mokėdavo valstybė. Kaip premija buvo sanatorinis gydymas, įvairios lengvatos ir, žinoma, pagerbimo ceremonijos.
Labiau už kitus sovietinius kosmonautus malonėmis apipiltas buvo Jurijus Gagarinas.
Apskritai kosmonautų atlyginimai Sovietų Sąjungoje, nors ir buvo dideli, bet ne tokie, kad jų būtų užtekę visam likusiam gyvenimui. 2007 metais per spaudos konferenciją kosmonautas Georgijus Grečka dalijosi prisiminimais: „Už mėnesio trukmės kosminį skrydį gavau 5000 rublių, tai buvo beveik prieš 40 metų, kai automobilis „Volga“ kainavo 6000 rublių“.
Pinigai už kenksmingumą
Gerus atlyginimus SSRS gaudavo žmonės, kurių darbas buvo susijęs su pavojumi sveikatai. Pavyzdžiui, šachtininkai, ypač tie kalnakasiai, kurie kirsdavo naujus kasinius. 1980-aisiais toks darbininkas galėjo uždirbti iki 1000 rublių, o šachtininkai rekordininkai uždirbdavo dar daugiau. Galutinė suma susidėjo iš keleto rodiklių, tokių kaip išdirbio norma, stažas, priklausymas kompartijai, gauti apdovanojimai už spartuolišką darbą.
„Privilegijuotosios“ profesijos
Be oficialiai gerai mokamų profesijų, SSRS buvo ir tokių, kurios laikytos privilegijuotomis, t.y. suteikdavo jų atstovams daug privilegijų. Gerai uždirbdavo miškininkystės ir naftos bei dujų pramonės darbuotojai. Vidaus kanalais jie gaudavo buitinės technikos, specialių davinių ir importinių prekių. Devintajame dešimtmetyje tai buvo vadinama „tiesioginio tiekimo būdu“.
Fabrikų darbininkai „specialių“ davinių, aišku, negaudavo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, prie Leonido Iljičiaus Brežnevo, sakiusio, kad didžiausias jo rūpestis – „chleb dlia naroda“ (duona liaudžiai), kai parduotuvėse pradėjo katastrofiškai trūkti maisto, kai žmonės pradėjo reikšti nepasitenkinimą ir iškilo pavojus „socializmo pergalėms“, maisto produktais imta prekiauti tiesiog darbovietėse, kur žmonės galėdavo atsiimti savo davinį. Paprastai kokią vištą, konservų, o Naujųjų metų proga – dar ir žirnelių (šv. Kalėdų juk nešvęsdavo – pasak Lenino, religija – opiumas liaudžiai).
Šios tvarkos nebuvo atsisakyta ir prie vėlesnių vadovų – J.Andropovo, I.Černenkos, M.Gorbačiovo, – tad atsiimti „pajokų“, kaip juos vadindavo Lietuvoje, skubėdavo tiek darbininkai, tiek ministerijų valdininkai. Nors „privilegijuotieji“ galėjo apsieiti ir be jų.
Gerai gyveno ir vadinamieji prekių žinovai, parduotuvių direktoriai, barmenai „Inturisto“ viešbučių restoranuose, odontologai, mėsininkai turgavietėse, televizorių remonto punktų ir gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatų meistrai, tolimojo plaukiojimo kapitonai, baigia straipsnį portalas „russian7.ru“ .
Parengė Leonas Grybauskas
