„Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės...“ – galės Kūčių vakarą dejuoti blogoji fėja degtinėlė, po stalu palindusi. Juk jai tikrai nebus palikta vietos ant stalo šalia kalėdaičių, kūčiukų ir tradicinių lietuviškų patiekalų.
Bet kaipgi palikti ją vienišą ir visų užmirštą? Tarsi būtume ne krikščionys. Juk kiek močiučių ir senelių ji yra išgydžiusi, užpilta ant kokio varnalėšos lapo ar auksinio ūso ir įtrinta į geliančius sąnarius ar sopančią nugarą. O apsinuodijus maistu, kai gydytojo neprisišauksi, kas gali pagelbėti geriau, jei ne ji. Tad kol dar neuždrausta apie ją kalbėti ir rašyti, imkime ir pakalbėkime. Gal paskutinį kartą.
Štai ne pelno organizacija „Rusijos kokybės sistema“ („Roskačestvo“) – kuri Rusijoje tikrina prekes, ir geriausiems rusiškiems gaminiams turi teisę suteikti „kokybės ženklą“,ištyrė ir degtinę.
Anekdotas apie tai, kad degtinė būna dviejų rūšių: gera ir labai gera, visiškai pasiteisino, atlikus laboratorinius tyrimus. Ši institucija nustatė, kad tai – viena iš kokybiškiausių prekių Rusijoje, rašo portale „rg.ru“ Marina Gusenko.
Tačiau, nepaisant to, piktnaudžiauti ja nederėtų – net ir aukštos kokybės alkoholio vartojimas kenkia sveikatai, primena „Roskačestvo“ ir Rusijos sveikatos apsaugos ministerija.
„Roskačestvo“ alkoholinius gėrimus tikrino Rusijos Vyriausybės pavedimu. Iš viso ekspertai patikrino daugiau kaip dvidešimt degtinės kokybės ir saugos rodiklių, tirdami 49 rūšių degtinę – tiek rusiškus, tiek užsienietiškus prekių ženklus. Gėrimų kainų intervalas – nuo 205 iki 1554 rublių (2,96 –22,41 euro šios dienos kursu) už butelį.
Iš karto pasakysime: falsifikuotos degtinės mažmeninėje prekyboje neaptikta, teigia straipsnio autorė. Priešingai – 60 proc. prekių, 31 iš 49, yra aukštesnės kokybės, negu galėtų būti, jos vertos kokybės ženklo. Likusi degtinė (18 prekės ženklų) įvertinta kaip „kokybiška“ – ji atitinka būtinus reikalavimus ir etiketėje nurodytą informaciją.
Specialistai patikrino, ar stipriuosiuose alkoholiniuose gėrimuose nėra priemaišų, sunkiųjų metalų, nitratų, kalcio, fosfatų ir chloridų.
Mėginiai buvo tiriami ir siekiant nustatyti, ar juose nėra aldehidų, techniškojo spirito ir metilo alkoholio, fuzelių (labai nuodingų šalutinių spirito varymo produktų. – Red.). Tikrinta, koks vanduo naudojamas gėrimui gaminti.
Išvada: visi patikrinti alkoholiniai gėrimai pagaminti iš maistinio spirito, jų sudėtyje nėra denatūrato (techniškojo spirito – etanolio, kitaip etilo spirito, į kurį būna pridėta spalvotų nuodingųjų medžiagų. – Red.) ir furfurolo (aldehido – specifinio organinio tirpiklio, nuodingo skysčio. – Red.), o toksiškų medžiagų ir metanolio (metilo alkoholio) kiekis juose neviršija įstatymu nustatyto lygio.
Gėrimų stiprumas ir tūris atitinka etiketėse nurodytus skaičius, pažymi „Roskačestvo“.
Ekspertai konstatavo: geriausią skonį, kvapą ir spalvą turi gėrimas, kainuojantis nuo 230 iki 775 rublių (3,32–11,18 Eur).
Federalinės ir regioninės alkoholio rinkų tyrimo centro vadovo Vadimo Drobizo nuomone, nekokybiškų surogatų iš techniškojo spirito pasitaiko tik pas nelegalius prekeivius. „Yra nelegalus mažmeninės prekybos sektorius – pavyzdžiui, parduotuvės, neturinčios licencijos, paviljonai, kioskai, tarpuvartės, kur kasmet parduodama apie 250 milijonų litrų nelegalios degtinės. Tokia produkcija dažnai yra gaminama namuose, naudojamas vogtas nelegalus spiritas, kuris neatitinka reikalavimų“, – sako jis. V.Drobizo nuomone, iš viso licencijuotoje mažmeninėje prekyboje šiemet bus parduota apie milijardą litrų degtinės, baigia straipsnį M.Gusenko.
Kodėl mums turėtų rūpėti, kokią degtinę geria rusai? Juk ten, kaip toje dainoje: vyrai gėrė, vyrai gers... Gal čia paslėpta rusiškos degtinės reklama, kuri prieš šv.Kalėdas primena šventvagystę?
Sutinku: ši Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, ko gero, turi tam tikrą reklaminį atspalvį. Tik vargu ar galima ją priimti už gryną pinigą. Ja greičiau siekiama prieš artėjančias šventes kuo daugiau žmonių pakviesti pirkti ne „iš rankų“ kur nors už kampo, o ten, kur galima įsigyti kokybišką produktą ir tuo pačiu papildyti senkantį šalies biudžetą.
O kokia rusiška degtinė pardavinėjama Lietuvoje? Ar tikrai ji „be nuodėmių“? Mums juk svarbu, kad prekybos centre nusipirksi ne katę maiše, o saugų produktą – nesvarbu, ar tai būtų lietuviška, rusiška, baltarusiška degtinė, kiniški žaislai, ispaniški pomidorai ar turkiška arbata (beje, Rusijos mokslų akademijos Branduolinių tyrimų instituto vadovaujantis mokslo darbuotojas Viačeslavas Dukučiajevas teigia, kad po Černobylio avarijos Turkija pareiškė pretenzijas Sovietų Sąjungai ir ši turėjo nupirkti visą turkišką arbatą. Todėl 1987 metais, praėjus metams po avarijos, visa SSRS buvo užversta radionuklidais užteršta turkiška arbata).
Kada tokio nuodugnaus tyrimo sulauksime Lietuvoje? Ar pas mus tebegalioja sovietiniai standartai, kai kokio nors fabriko produkcija būdavo kruopščiai tikrinama tik gavus nurodymą „iš viršaus“ sukompromituoti kokį nors valdžiai neįtikusį ar su partijos linija prasilenkiantį direktorių ar fermos vedėją? Mums juk įdomu, ar gėrime yra aldehidų, metilo alkoholio, sunkiųjų metalų ar kitokių nuodų, o jei yra, tai kiek. O kokį gėrimą pirkti, žmogus nuspręs ir be valdžios patarimo.
Uoliems mūsų sveikatą pasiryžusiems saugoti geradariams, tarsi negirdėjusiems apie prohibicijos įstatymo pasekmes Jungtinėse Valstijose, pateiksiu vieną citatą iš žinomo Ukrainos žurnalisto Dmitrijaus Gordono interneto leidinio „gordonua.com“.
„Kažkada Viktoras Černomyrdinas (buvęs Rusijos premjeras. – Red.) pasauliui padovanojo genialų aforizmą: „Geriau už degtinę blogiau nėra“. Absoliučią šio posakio tiesą patvirtina tiek Sovietų Sąjungos istorija, tiek ir buvusių sovietinių respublikų naujausioji istorija, taip pat ir tendencijos pasaulyje. Per 70 Sovietų Sąjungos egzistavimo metų nė viena kovos su alkoholiu kampanija nebuvo sėkminga (o jų buvo penkios). Partija ir vyriausybė, Kompartijos generaliniai sekretoriai ir prezidentai taip ir nesugebėjo įveikti paprastų žmonių potraukio gerti...“
Dar vienas aforizmu tapęs V.Černomyrdino posakis: „Norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada“. Panašu, kad taip gausis ir su valdžios pradėta kovos su girtavimu „akcija“, nors visi puikiai supranta, kad kovoti reikia ne su pasekme, o su priežastimi.
Na, bet jei jau pasiryžome su valstietišku užmoju išrauti su šaknimis šią blogybę, galima išmėginti dar vieną, jau „testuojamą“ būdą: priimti įstatymą, kad svaigiųjų gėrimų būtų galima įsigyti tik pateikus gydytojo receptą. Juk, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad alkoholis – ne vaistas. Juk vaistą nuo nuodo dažniausiai skiria tik jo kiekis.
Visiems linksmų ir blaivių šv.Kalėdų!
Parengė Leonas Grybauskas
