Nors Marina patarimo paklausė, išsyk gauti darbo „Remstroj-Alekss“ nepavyko: iš pradžių reikėjo surinkti pažymas ir atnešti jas į niekuo neišsiskiriantį biurą, paslėptą vieno Maskvos rajono daugiabučių labirinte. Po to moteris dar tris mėnesius laukė potencialaus darbdavio skambučio. Tik balandžio pabaigoje ji gavo žinią, kad po trijų dienų išskrenda į Panamą įrenginėti Rusijos pasiuntinybės.
„Atostogos“ Panamoje
Darbams įsisukus visu greičiu, Marina ne iš karto pastebėjo su dokumentų įforminimu susijusias keistenybes. Nuostabu tai, kad kelionė į statybų objektą, kur su Marina vyko dar septyni žmonės, įrašyta kaip turistinė. Be to, pagal sutartį atrodo, kad darbuotojai yra Maskvoje. Keista ir tai, kad kalbantis sutarta per mėnesį mokėti po 1,2 tūkst. JAV dolerių, atskaitant išlaidas maistui ir kassavaitinius avansus. Tačiau sutartyje nurodyti viso labo 17,5 tūkst. rublių (300 JAV dolerių).
Visa tai Marina pamatė probėgšmais, nes sutartį iš jos čia pat paėmė. Pagrindinė sąlyga – objekte Panamoje dirbti ne trumpiau trijų mėnesių. Priešingu atveju su algos išmokėjimu gali kilti problemų.
Moters teigimu, į Panamą išskridus balandžio pabaigoje, darbdavys jai grynaisiais įdavė 2,6 tūkst. JAV dolerių. Tačiau pinigai nebuvo skirti Marinai – juos reikėjo perduoti Panamoje veikiančios „Remstroj-Alekss“ buhalterijai, kad ši darbininkams kas dieną skirtų po 26 JAV dolerių smulkioms išlaidoms, rašo novayagazeta.ru.
Kai naujieji darbuotojai atvyko į statybvietę, paaiškėjo, kad visi 180 čia esančių darbininkų – rusai iš skirtingų šalies vietovių.
Prieš rusus nukėlė kepurę
Sprendimą Panamoje statyti pasiuntinybę rusai priėmė dar prieš 15 metų. Kad ji turėtų iškilti būtent prestižiniame Panamos Albruko rajone, nutarta 2002 metais. Ir nors tikėtasi, kad pasiuntinybė stovės jau 2008 m., vėlesniuose dokumentuose galutinė data perkelta į 2015-uosius. Tačiau statybos ir dabar nebaigtos.
Kaip nurodo projekto autoriai „Specprojekt“, pasiuntinybės statiniai iškyla palei kalno šlaitą, teritorijoje numatytas ir 24 kambarių gyvenamasis namas.
Nors dokumentuose nurodyta, kad kompleksas kyla gatvėje Calle Edwin Botello, tačiau kompiuterinė paieška tokios gatvės neranda. Tad kurgi statoma pasiuntinybė?
Atsakymo reikia ieškoti 2007 m. Panamos „La Prensa“ laikraštyje išspausdintoje publikacijoje „Sankt Peterburgo gatvė – nesutarimų gatvė“. Tekstas pasakoja apie tai, kad vietos gyventojai nenori, jog gatvės Calle Edwin Botello pavadinimas būtų pakeistas į Sankt Peterburgo. Jie pageidavo, kad gatvė vadintųsi nacionalinio Panamos simbolio – „Balandžio, arba Šventosios Dvasios“ (Peristeria Elata) orchidėjos – vardu. Tačiau miesto taryba gyventojų iniciatyvą Rusijos prašymu atšaukė.
Prestižinio kvartalo gyventojai su skundu dėl triukšmingų statybų kreipėsi į vietos deputatą. 2017 m. statybos sustabdytos, nes aptikta pažeidimų.
Vienas laimi, kitas dirba
Kaip išsiaiškino „Novaja gazeta“, statybomis Panamoje rūpinasi visai ne ta kompanija, kuri laimėjo konkursą. Apie tai, kad stato pasiuntinybę Panamoje, savo tinklapyje skelbia „Strojmaterialintorg“, tačiau darbininkai tikina, kad iš tiesų darbus atlieka „Remstroj-Alekss“. Šioji savo tinklapyje praneša, kad ji – rangovas, įgyvendinantis Užsienio reikalų ministerijos užsakymus remonto ar statybiniams darbams atlikti. Ji skelbia, kad per 11 pastarųjų metų ministerijos užsakymu atliko darbų už daugiau nei 400 mln. JAV dolerių. Tarp objektų minimi šie: pasiuntinybė Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, JAV, pasiuntinybė UNESCO Paryžiuje, Prancūzijoje, bei pasiuntinybės Naujoje Zelandijoje, Brazilijoje, Tanzanijoje, Kolumbijoje, Malaizijoje bei Indonezijoje. Tačiau objektas Panamoje nutylėtas.
Tai, kad jis perleistas „Remstroj-Alekss“, patvirtino ir vienas iš kompanijos „Strojmaterialintorg“ buvusių vadovų. Panoręs likti anonimas, jis papasakojo, kad pokyčiai įvyko 2010 metais.
„Kai kompanija laimėjo konkursą, atsirado nauji skyriai sutartyje. Tai buvo papildomi darbai, dėl ko projektas galiausiai trečdaliu pabrango. Projekto atsisakėme. Atsirado naujų darbų, kuriuos atsisakėme nemokamai atlikti“, – kalbėjo pašnekovas.
Plytelių klojėjo Ahmedo istorija
Ahmedas Tarkanovas į Panamą pirmąjį sykį pateko 2015 m. Jį daryti apdailą Rusijos ambasadoje pakvietė per tarpininką.
Nekreipdamas dėmesio į kalbas, kad statybose dirbantiems žmonėms ne visada laiku atlyginama už darbą, Ahmedas savo pareigas atliko sąžiningai. Tačiau vyrui įkando uodas, dėl ko teko grįžti gydytis į Rusiją. Pasveikęs Ahmedas vėl skrido į Panamą: sunkiai serga jo sūnus, todėl pinigai šeimai labai reikalingi ir reikalingi nuolat. O statybose žadėjo 1,2 tūkst. JAV dolerių – neprastus pinigus.
Įmonė, su kuria į Panamą vyras vyko pirmąjį kartą, jau buvo iškrikusi, todėl jis pats susirado „Remstroj-Alekss“. Čia jį kelis mėnesiu tikrino, lyg ketintų suteikti leidimą dirbti su valstybės paslaptimi. Pristatęs krūvą dokumentų ir teigiamų charakteristikų, Ahmedas beveik tris mėnesius savo sąskaita gyveno Maskvoje laukdamas iš įmonės žinių, mat „Remstroj-Alekss“ jam pasakė, kad į darbą vyrą priima, tik reikia sulaukti darbdavio skambučio.
Galiausiai gegužę jam praneša, kad skubiai turi vykti į Panamą. Vieną dieną su vyru sudarė darbo sutartį ir čia pat dokumentą pasiėmė, o kitą dieną per Nyderlandus jis jau lėkė į Panamą.
Ir Ahmedui, kaip anksčiau minėtai Marinai, įdavė pervežti grynųjų – 7 tūkst. JAV dolerių.
Prizas, kurį pats nusipirko
Jau iš pradžių darbininkai imti apgaudinėti: nors žadėta penkių darbo dienų savaitė po aštuonias darbo valandas kasdien, tačiau tuoj pat pereita prie kito režimo – šešios darbo dienos po devynias valandas kasdien. Valgykloje ištisą savaitę galėdavo maitinti makaronais su mėsos faršu. Tačiau apskritai darbas ėjosi neblogai.
Ahmedą laikė vienu geriausių darbininkų. Už gerą darbą įmonė jam leido pasivažinėti po salą. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad už viską, išskyrus vairuotojo paslaugas, vyras turėjo susimokėti pats.
O pinigus mokėti nustojo – darbininkai sulaukdavo tik nedidelių avansų po 35 tūkst. rublių (620 JAV dolerių). Tačiau ir taip buvo tik porą mėnesių.
Nuo karščio sustojo širdis
Darbuotojams prasidėjo problemos su sveikata, bet Ahmedas bent jau buvo gyvas. Tai, kad šiose statybose galima gauti galą, Marina sužinojo kone tik atvykusi – vieną iš kartu atvykusių kolegų apgyvendino kambaryje, kur iki tol gyveno čia pasimiręs 50-metis Sergejus. Dėl pernelyg ilgo darbo karštoje saulėje sustojo vyro širdis.
Kūno iš morgo nebuvo galima paimti 40 dienų: galbūt stigo pinigų jam išsiųsti į tėvynę. Be to, įsikišo ir policija. Ji tyrė, ar mirtis – ne kriminalinis nusikaltimas.
Kaip pasakojo Marina, sergančiųjų kolektyve nestigo. Ir jei įveikti gripą šiaip taip pavykdavo (darbdavys sumokėdavo 10 JAV dolerių už vizitą į kinų kliniką), tai su kitais negalavimais susidoroti nebūdavo taip paprasta. Pačiai Marinai prasidėjo stipri alergija, moterį paguldė į ligoninę. Netruko paaiškėti, kad dermatologo paslaugos neįtrauktos į draudiminius atvejus, tad jei nori gydytis – mokėk pats.
Kadangi darbuotojai į Panamą atvyko su turistinėmis vizomis, jiems ir draudimas parinktas atitinkamas. Be to, po trijų mėnesių jis nustojo galioti, tačiau bent teoriškai jį pratęsti buvo įmanoma. Tik darbdavys tą padarė ne visiems darbuotojams.
A.Tarkanovą suėmė kitos bėdos: visą darbo dieną jis faktiškai nevaikščiodavo, o tupėdavo. Todėl pradėjo skaudėti keliai, vyras nebegalėjo paeiti. „Remstroj-Alekss“ leido porą dienų pasigydyti, tačiau čia pat, objekte, savomis jėgomis. Kiek atsitiesęs vyras grįžo į darbą, tačiau po dviejų savaičių vėl apsirgo – bandė kelti du sunkius kibirus ir susižeidė nugarą. Įmonės atstovas jį nedelsiant nuvežė į kliniką ir paliko. Čia Ahmedas ir sužinojo, kad jo draudimas nebegalioja, todėl gydytis turi už savus pinigus.
Vis dėlto, kadangi su „Remstroj-Alekss“ klinika turėjo sutartį, medikai Ahmedą apžiūrėjo, suleido vaistų ir liepė kelias dienas atvykti į procedūras. Po jų Ahmedas penkioms dienoms gavo biuletenį. Gydytojai jį prigrasė tą laiką gulėti ir jokiu būdu nedirbti.
Mirė dieną prieš skrydį
Po kurio laiko kolegos sužinojo apie dar vieną mirtį. Šįkart – elektriko Sergejaus Skotnikovo.
60-mečiui elektrikui ši kelionė į Panamą buvo jau trečioji. Ir nors po antrosios išvykos Sergejus nesijautė puikiai, vyras nutarė, jog tai – nieko rimto. Išsyk rodėsi, kad trečioji kelionė į Panamą ir darbas ten einasi neprastai. Tiesa, kaip ir daugelis kolegų, S.Skotnikovas pasigavo gripą, tačiau susirgimas neatrodė baisus.
Vasaros pabaigoje Sergejui sustreikavo širdis. Elektriką darbdavys nuvežė į ligoninę, iš kur vyras netikėtai greitai buvo paleistas. Po kurio laiko širdies priepuolis pasikartojo. Teko galvoti apie ilgalaikį gydymą, tačiau vėl kilo rūpesčių dėl draudimo. Viena, tokia situacija draudime apskritai nebuvo numatyta, antra – atsirado įtarimų, kad problemų su širdimi Sergejus turėjo dar vaikystėje.
Padengti gydymo išlaidų įmonė nesiteikė – neturėjo pinigų, o galimybe mokėti dalimis nepasinaudojo. Darbdavio atstovai pasiūlė Sergejui pasirašyti popierius, pagal kuriuos susimokėti už gydymą jis sutinka jau po to, kai bus išleistas iš ligoninės, tačiau elektrikui tokios sąlygos netiko. Tada vyrą parvežė į statybų objektą, tačiau čia nebuvo nė vieno nors kiek išmanančio mediciną. Savo sugebėjimais darbininkai gydė ir sužeistas nugaras, ir smulkias traumas, ir gripą, ir žarnyno infekcijas.
Tačiau širdis – kur kas rimčiau, todėl „Remstroj-Alekss“ ėmė galvoti, kaip Sergejų išsiųsti namo. Taip sutapo, kad ir medikai uždraudė vyrą transportuoti, ir pinigų skubiam skrydžiui neatsirado. Kelionę atidėjo spalio 6-ajai, tačiau dieną prieš tai Sergejus mirė. Vyro kūną į Maskvą parskraidino už draudimo lėšas.
Pinigus atveždavo naujokai
Žadėtos 1,2 tūkst. JAV dolerių algos statybų darbininkai negavo nė sykio. Jiems išmokėdavo tik avansus, ir tai ne nuolat. Kai kuriais mėnesiais pinigų iš viso nebūdavo, kai kuriems darbuotojams žadėta atsiskaityti grįžus į Maskvą.
Avansą atveždavo kas mėnesį priimami nauji 25-30 darbuotojų. Jei naujų kolegų būrys vėluodavo, senbuviai negaudavo net ir kasdien išmokamos kuklios sumos.
Spaliui einant į galą, pasiuntinybę statantys darbuotojai vis labiau ėmė niršti dėl žadėtų, bet nesumokėtų pinigų. Jie kas rytą mygo darbdavį klausimais, kur atlygis. O šis atsakė, kad pinigai, jo žodžiais tariant, „susiurbti“.
Barsto po trupinį
Kai susižeidęs nugarą A.Tarkanovas darbdaviui pristatė pažymą iš ligoninės, kurioje nurodyta jam penkias dienas ilsėtis, vyrą suglumino tai, kad jam skubiai, be perspėjimo buvo nupirktas bilietas į Maskvą, nors morge tebegulėjo mirusio elektriko palaikai.
Spalio 20-ąją pasiekęs Maskvą Ahmedas nuėjo į „Remstroj-Alekss“. Čia sužinojo, kad jį, kaip ir visus, kuriuos grąžina į Rusiją, atleido iš darbo.
Parskridęs į Rusiją Ahmedas gavo 10 tūkst. rublių (177 JAV dolerius). Tokios sumos vyrui užteko tik kelionei iki namų. „Jie mane įžeidė kaip vyrą“, – taip jaučiasi apgautas darbininkas.
Likusią sumą buhalterija žadėjo išmokėti per artimiausias dienas, tačiau jos išsitęsė į mėnesius. Iš 6 tūkst. JAV dolerių Ahmedui turi sumokėti dar keturis.
Panašios sumos laukia ir Marina bei dar septyni jos bičiuliai ir visi tie, kurie nutarė į Panamą dar kartą nebegrįžti.
Kaip išsiaiškino novayagazeta.ru, „Remstroj-Alekss“ į Panamą skuba siųsti naujus darbuotojus, nes reikia kiek įmanoma greičiau baigti statybas. Ir taip jų pabaiga iš praėjusių metų lapkričio perkelta į šių metų gegužę.
Pasinaudoti teise išsakyti savo poziciją darbdavys nepanoro.
