Vilniaus pašonėje, Grigiškėse, stūkso trys kelių aukštų namai, kuriuos ukrainiečiai vadina viešbučiais. Kiekviename jų – daugybė kambarių, kuriuose glaudžiasi po 4–6 vyriškius. Laikinas prieglobstis juose vyrams atsieina nuo 7 iki 10 eurų už parą.
Į vieną tokių namų po pokalbio su „Transtiroje“ dirbusiu vairuotoju Aurelijumi, kuris pasiūlė pasidomėti ukrainiečių darbo ir gyvenimo sąlygomis, vieną pavakarę užsuko ir lrytas.lt žurnalistai.
Įsikūrė privačiuose namuose
Įvažiavus į Liepų gatvę pirmasis įspūdis pribloškė. Tikėjomės išvysti nudrengtą bendrabutį, o priešais akis iškilo du įspūdingi pastatai – vienas dviejų aukštų, su pusrūsiu, kitas – kokių 4 aukštų. Prie jų – eilė mašinų su ukrainietiškais numeriais.
Įmantrios architektūros apynaujame name sukinėjosi vyrai, kurie tuo metu nebuvo išvykę į reisą. Vieni triūsinėjo virtuvėje, ruošė vakarienę, kiti snaudė, dar kiti kalbėjosi su artimaisiais. Į akis krito vyriška netvarka, nosį rietė aštrūs neskalbtų drabužių, rūkalų bei šmirinėjančių kačių palikti kvapai.
Kreipėsi į teismą
Iš Poltavos į Lietuvą prieš devynis mėnesius atvykęs Vladimiras šiame imigrantų viešbutyje leido paskutines dienas. Praėjusią savaitę į prokuratūrą nukeliavo jo ieškinys. Talkinant kitos įmonės, į kurią jis perėjo dirbti, advokatui jis mėgins iš „Transtiros“ prisiteisti jam neišmokėtus pinigus – 1800 eurų.
„Jeigu klausiate, kaip kompanija elgiasi su darbuotojais, būsiu atviras. Tai nežmogiški santykiai. Mes jiems – tik vergai“, – netuščiažodžiavo kadaise įmonei Ukrainoje vadovavęs vyriškis.
Gimtinėje jo atlyginimas tesiekė apie 200 eurų. Vyriškis neslepia, kad už tokius pinigus išlaikyti keturių asmenų šeimos neįmanoma.
Prieš atvykdamas į Lietuvą jis padirbėjo ir Lenkijoje, ir Vokietijoje. Ten būtų užsilikęs ilgiau, tačiau negalėjo gauti vizos.
„Gal būčiau ir toliau šioje įmonėje dirbęs, bet santykiai čia – nežmoniški. Tai ne ta firma, kuri padėtų žmonėms. O juk mes atvykome dirbti, tai leiskite mums tai daryti ir užsidirbti. Nenoriu būti nuolat gujamas, nenoriu jausti, tarsi viskas tik nuo jų priklausytų“, – atviravo Vladimiras.
Jis pasidžiaugė, kad kita Lietuvos bendrovė, kurioje jis netrukus pradės dirbti, pasiūlė normalias darbo sąlygas, o svarbiausia – ir apmokamas atostogas. Apie tokius dalykus „Transtiroje“ buvo galima tik pasvajoti.
Pasak Vladimiro, problemos „Transtiroje“ prasideda nuo pirmo mėnesio, kai nauji darbuotojai turi pereiti stažuotę.
„Įmonė deklaruoja, kad stažuotė truks vieną mėnesį, tačiau realybė – kitokia.
Už mėnesį stažuotės moka tik 200 eurų. Ar galite įsivaizduoti, kaip už tokius pinigus keturias savaites būnant kelyje pragyventi?“ – klausė Vladimiras.
Maža to, neretai tokia stažuotė pratęsiama mėnesiui ir ilgiau.
„Pagal numatytą tvarką mašina turi važiuoti 9 valandas, o tada stovėti, bet kai važiuoja du vairuotojai, ji gali važiuoti nesustodama. Ir už tai, kad vairuotojas stažuotojas be poilsio vairuoja 9 valandas, jis uždirba vos 6 eurus per parą.
Firmai taip labai patogu. Ji prailgina vairuotojų darbo laiką. Be to, mokėdama stažuotojui mažus pinigus ji nemažai sutaupo“, – įsitikinęs Vladimiras.
Už viską atsako
Savo noru iš darbo išėjęs vairuotojas papasakojo ir apie kitus dalykus, kurie kerta vairuotojams per kišenę.
„Vairuotojai atsakingi už bet kokį mašinos gedimą. Niekam nerūpi, kad automobiliai nenauji, kad jie nuolat genda. Jei jų techninė būklė bloga, kuo dėtas vairuotojas?
Ir nors matai, kad kažkas ne taip su automobiliu ir apie tai kalbi, įmonė nieko nedaro. Gendantis automobilis sunaudoja daugiau degalų, tepalų, ir už tai vairuotojas vėl savo uždirbtais pinigais atsako“, – piktinosi vyriškis.
Moka mažiau
Į laikina priebėga po reisų tapusį Vladimiro kambarį sugužėję kiti likimo broliai jam antrino: įsidarbinant jiems buvo žadama mokėti po 55–60 eurų už parą, bet realybė – kitokia. Jiems moka nuo 35 iki 52 eurų.
Įmonė taip pat nuo kiekvieno vairuotojo kaupia fondą, į kurį ukrainiečiai turi iš pirmų atlyginimų įnešti 1000 eurų (lietuviai – 500). Pasak vyriškių, fondas, kitaip dar vadinamas juodąja kasa arba „bačka“, neva numatytas tam atvejui, jeigu vairuotojas sugadintų mašiną arba padarytų kitų nuostolių. Įmonė įsipareigojusi tą rezervą išeinantiems vairuotojams sugrąžinti. Deja, tiems, kurie panoro išeiti iš kompanijos, jų atgauti nepavyko. Kaip ir Vladimirui.
Už alaus butelį – 800 eurų
Akivaizdžiai jaudindamasis ukrainietis pasakojo apie tokį nutikimą. Pradėdamas reisą ir perimdamas iš kito vairuotojo mašiną pagal reikalavimus turėjo ją apžiūrėti, nufotografuoti.
„Nufotografuoju ir sakau: „Žiūrėkit, priekinis ratas jau visai išėjęs iš rikiuotės, negalima su tokiu važiuoti, reikia jį keisti.“ Matau, kad mašina techniškai netvarkinga. Sako: „Važiuok, iškrausi prekes, tada ir pasikeisi.“ Tačiau aš žinojau, kad tokia techniškai netvarkinga mašina negaliu važiuoti, nuėmiau ratą ir pakeičiau. Tada jie mane nubaudė, kad pavėlavau atvykti į vietą. Už tai man nubraukė 400 eurų“, – pasakojo buvęs įmonės darbuotojas.
Kitas atvejis – ne mažiau iškalbingas.
Į mašiną buvo kraunami padėklai su alumi:
„Krovikas netinkamai pasisuko, užkliudė vieną butelį ir jį sudaužė. Atvažiuoju į firmą atiduoti užsakovams krovinio, parodau sudaužytą butelį, atsiskaitau už jį. Ir atrodė, kad viskas gerai. Tada man paskambina iš „Transtiros“ ir sako, kad mane nubaus už pažeistą krovinį. Ne aš juk sudaužiau, bet žmogus, kuris krovė, ir jis kompensavo žalą.
Nieko negalėjau įrodyti, man pripaišė nuostolius už visą padėklą, o tai – apie 800 eurų. Teko ilgai aiškintis. Galite įsivaizduoti, kiek man buvo streso, kiek nervų kainavo? O čia kaip tik prieš Naujuosius metus, namo važiuoti reikia, šeima laukia pinigų. Visą mėnesį dirbau, o namo grįšiu be pinigų? Įsivaizduojate, kaip reikėjo valdytis, kad neprikalbėčiau šiurkštybių ir sau nepakenkčiau?“
Neišmokėjo 5 tūkstančių
Dar keblesnėje situacijoje teigia atsidūręs dviejų mažamečių vaikų tėvas Saša. Į Lietuvą ukrainietis atvyko prieš porą metų. Svajojo užsidirbti, o dabar suka galvą, kaip atgauti jam neišmokėtus 5 tūkst. eurų.
„Norėčiau išeiti, bet negaliu, nes man už pusantrų metų darbą dar nesumokėjo 5 tūkst. eurų. Neturėjau jokių eismo įvykių, mašinos nesugadinau“, – tikino vairuotojas.
Prieš tris savaites Saša parašė pareiškimą, surašė, kokias sąlygas bendrovė turi įvykdyti prieš jį atleidžiant, net Lietuvos įstatymų straipsnius pareiškime išvardijo.
„Jie perskaitė, nusijuokė ir sviedė pareiškimą man į veidą“, – guodėsi Saša.
„Kaipgi tokia didelė skola susidarė?“ – klausiame.
„Vien tik fonde guli tūkstantis eurų. Pavėlavau po atostogų vieną dieną į darbą – nubraukė 200 eurų, pamatė pažeistą padėklą – vėl nuskaičiavo. Klausiu: „Ar aš krovinį pažeidžiau ir jūs man turite pretenzijų?“ Ne. Medinis padėklas kainuoja 15 eurų, o man nubraukė 300 eurų. Man tai dideli pinigai. Pareikalavau duoti kokį nors dokumentą, tai nusisuko ir nuėjo. Nori paskambinti į bendrovę, pasiaiškinti, tai meta ragelį, nori ateiti į kompaniją pasikalbėti – visur uždaryta. Niekas nebendrauja. Tikras siaubas“, – vyras vardijo sumas, iš kurių susidarė nuostoliai.
Neturi kam pasiskųsti
Bepigu, sako Saša, lietuviams, jie turi kam pasiskųsti – gali kreiptis į teismą, Darbo inspekciją. Ukrainiečiams kitaip: sunku savo tiesą kam nors įrodyti.
Iš Chersono į Lietuvą atvykęs vyriškis sako, kad bendrovėje, kurioje oficialiai dirba apie tūkstantį vairuotojų, apie 70 proc. iš jų ukrainiečiai. „Suprantate, Ukrainoje sunki situacija. Labai sunku aprūpinti šeimą. Vaikinai, ypač tie, kurie turi mažų vaikų, stengiasi išvažiuoti ir užsidirbti. O šitie supranta, kad mums nėra kur dėtis, todėl taip ir elgiasi“, – nervingai traukdamas cigaretę po cigaretės guodėsi vyriškis.
Per tuos porą metų, kuriuos praleido emigracijoje, Saša tik porą kartų apsilankė namuose.
„Mano vaikai auga be tėvo. Žinau, kad vaikams aš reikalingas, bet nėra kuo juos Ukrainoje maitinti. O čia pakliuvome į vergovę ir niekaip negalime ištrūkti“, – susigraudino prisiminęs vos pustrečių metų sūnelį ir septynerių dukrą.
Po 4–6 žmones kambariuose besiglaudžiantys vyrai kaskart išvykdami į kelionę susirenka visus savo daiktus. Į jų vietą kaipmat įsikrausto kiti, po reiso sugrįžę vairuotojai.
Į reisą – su visais daiktais
Vairuotojai keičiasi ne čia, Lietuvoje, o bet kurioje Europos valstybėje. Prisėda pilnas mikroautobusas ir taip visą laiką kelyje, kol nuvyksta iki vietos.
„4–6 paros kelyje sėdomis, tarp visų savo daiktų. Nei prigulti, nei pramankštinti kojas, nes autobusiukas visą laiką važiuoja“, – nežmoniškomis darbo ir poilsio sąlygomis skundėsi Saša.
Norėtų, pasakoja vyrai, kolektyviai paduoti įmonę į teismą, bet daugelis žmonių bijo prarasti darbą.
Gamina patys
Name, kuriame glaudžiasi vairuotojai, trys virtuvės. Vienoje jų namo šeimininkė pradėjusi doroti dalį kiaulės. Dideliame inde riogso kiaulės galva.
„Tai ne mums skirta, – juokiasi vyrai. – Šeimininkė labiau myli kates. Čia jų kelios dešimtys. Ir ši mėsa – joms.“
Išties, kambariuose ir koridoriuje šmižinėja tuntas kačių, bet vyrams jos nekliūva. Sako, po sunkaus darbo – vis šis tas mielo ir švelnaus.
Virtuvėje kuklią vakarienę iš dešrelių ir kiaušinių ruošiantis Igoris į Lietuvą atvyko tik prieš pusmetį. Tai pirmas jo darbas užsienyje.
Priešingai nei daugelis kitų likimo brolių, jis darbu nesiskundžia.
„Girdžiu, ką vyrai kalba. Kol kas pats neturiu kuo skųstis. Nors pinigai nedideli, bet jei jų nenubrauks, gyventi galima“, – netuščiažodžiavo pusamžis vyriškis.
Veteranas nesiskundžia
O štai iš Kryvyj Riho atvykęs Vadimas sako, kad ir jam su darbdaviais – nuolatinės problemos. Pasak vyriškio, iškilus problemai sunku rasti įmonėje su kuo pasikalbėti.
„Vieni pas kitus siuntinėja, ragelius mėto – uždaras ratas. Lietuviams lengviau: jeigu laiku nesumokės, lietuvis tokią košę užvirs, o mums daug sunkiau, niekas čia mūsų teisių negina.
Tikėjausi gerai uždirbti, o gaunu tik kruopoms“, – mosteli ranka dviejų mažamečių berniukų tėvas.
Mums kalbantis į virtuvę įvirtęs Andrejus iš karto įneša kitą nuotaiką. Pasipila tarp "furistų" populiarūs anekdotai.
Linksmuolis Andrejus save laiko veteranu, nes „Transtiroje“ darbuojasi penketą metų.
„Man ordiną galėtų užkabinti. Tokių kaip aš čia vienetai. O jeigu rimtai, aš – vaikinas iš Chersono, moku už save pakovoti. Nieko aš nebijau, manęs visi bijo, – kvatoja. – O ir ko man bijoti? Su direktoriumi nueiname į pirtį, išsivanojame, ir visi reikalai sutvarkyti. Tik bėda, kad į pirtį mažai mergaičių atveža.“
Vienišius juokauja, kad jam uždirbamų pinigų užtenka, dar kartais jų nusiunčia Ukrainoje paliktoms merginoms.
„Pasakysiu taip: tie, kuriems pavyko čia išbūti bent porą kadencijų, jau gali toliau dirbti. Perpranta tvarką, žmones. Tačiau galiu pirštais juos suskaičiuoti. Aš neturiu nieko prieš šią firmą, bet iš visų pusių girdžiu nusiskundimus. Žmonės patiria didelį spaudimą“, – dėstė vaikinas.
Vyrai prasitarė, kad pyksta ant darbdavių, bet ne ant visos Lietuvos. Priešingai, sako, po eilinio reiso į Lietuvą grįžta kaip į namus. Ir pajuokavo, kad taip blogai, kaip Lenkijoje, turbūt niekur nebus.
„Lietuviai mus gerbia, o iš lenkų vis girdėdavome: „Mes lenkai, o jūs kas tokie?“ – apie patirtą pažeminimą pasakojo Lietuvoje įsidarbinę ukrainiečiai.
Įmonė pateikė savo versiją
„Transtiros“ bendrųjų reikalų direktorius Donaldas Bleifertas lrytas.lt informavo, kad šiuo metu įmonėje darbui naudojami 253 vilkikai, 225 puspriekabės bei priekabos, o kompanijoje dirba 907 darbuotojai. Vyras neslėpė, kad beveik trečdalį jų sudaro Ukrainos piliečiai.
D.Bleifertas taip pat sutiko paaiškinti ir darbuotojų atostogų skaičiavimo tvarką, apie kurią ne kartą prasitarė ir lankyti ukrainiečių vairuotojai. Jo teigimu, įmonėje „Transtira“ tarptautinių reisų vairuotojams po kiekvieno reiso, priklausomai nuo išdirbtų darbo dienų skaičiaus, apskaičiuojamas jiems priklausančių kasmetinių atostogų dienų skaičius, kuris yra apmokamas pačios įmonės.
„Po kiekvieno reiso vairuotojams suteikiama galimybė pasiimti iki 3 savaičių atostogų – atostogų trukmę kiekvienas vairuotojas pasirenka individualiai, pagal savo norus ir poreikius. Jei vairuotojui pagal Darbo kodeksą apskaičiuotų kasmetinių apmokamų atostogų dienų neužtenka norimam susiplanuotam poilsiui, jam suteikiama galimybė likusį norimo poilsio laikotarpį papildomai išeiti neapmokamų atostogų“, – tvarką aiškino D.Bleifertas.
Jis pridūrė, kad taip pat darbo sutartyse visiems vairuotojams, nepriklausomai nuo jų tautybės, yra nustatytas ir darbo užmokestis, kuris visiems yra vienodas.
Tiesa, D.Bleifertas neslėpė, kad atlyginimai „į rankas“ tarp lietuvių ir darbuotojų iš trečiųjų šalių gali skirtis, mat tam įtaką daro taikomas skirtingas neapmokestinamasis pajamų dydis. Jis patikino, kad, nepaisant to, visų vairuotojų atlyginimas „ant popieriaus“ neatskaičius mokesčių yra vienodas.
„Reikia pažymėti, kad tarptautinių reisų vairuotojų pajamas sudaro ne tik darbo sutartyse numatytas atlyginimas, bet ir kitos Darbo kodekse numatytos išmokos, pavyzdžiui, komandiruotės metu mokami dienpinigiai, kurių suma skiriasi priklausomai nuo komandiruotės valstybės, todėl faktinės vairuotojų „į rankas“ gaunamos sumos gali skirtis ir dėl skirtingų darbo maršrutų“, – apie skirtumus pasakojo D.Bleifertas.
Vyras pareiškė nuomonę ir apie vairuotojų paviešintas istorijas, susijusias su įmonės iš vairuotojų renkamais fondais, dar vadinamais „bačkomis“. Direktorius šią informaciją griežtai paneigė, sakė, kad „Transtira“ neteisėtai nerenka ir niekuomet nerinko pinigų iš savo darbuotojų, nevykdė jokių periodinių, teisės aktais nereglamentuojamų atskaitymų iš darbuotojų atlyginimų ir niekuomet nesisavino jokių nelegalių fondų ar vadinamųjų „bačkų“.
Nepatenkinti ir lietuviai
Dėl prastų darbo sąlygų bei vis nusukamų šlamančiųjų skundžiasi ne tik užsieniečiai. Toje pačioje tolimųjų reisų kompanijoje „Transtira“ dirbę Aurelijus ir Saulius pasakojo nebegalintys tylėti ir prasitarė, kad transporto logistikos kompanija iš savo darbuotojų nelegaliai pasiima dalį įmonėse vairuotojams mokamo atlyginimo, sakydama, kad pinigai skirti asmens fondui, kuris tarp vairuotojų dar vadinamas „bačka“. Jų teigimu, šioje įmonėje tokį fondą lietuviams sudaro 500 eurų.
Pasak Aurelijaus, viskas tik dėl to, kad, kaip vairuotojams aiškina neteisėtą rinkliavą vykdančios įmonės, jos taip apsidraudžia nuo jų ateityje kompanijai galimos padaryti žalos. Tiesa, vėliau šie pinigai vairuotojams negrąžinami. Maža to, jie kaskart turi pasirašyti dokumentus, kad gavo visą atlyginimą, nors dalis jo nukeliavo įmonei arba, kitaip tariant, į fondą, tad taip kompanijoms nuo kiekvieno darbuotojo lieka nemaža oficialiai „neegzistuojančių“ pinigų suma.
„Įmonė nusprendžia, kad yra didelė automobilio degalų išeiga, todėl iš fondo nuskaičija 200 eurų už degalus arba už kokį nors įbrėžimą. Gal nevykdei vadybininko nurodymo, pasakei ne taip, kaip reikėjo pasakyti, – tada tau nubraukia kokius 300 eurų, o tu paskui vėl renki tą fondą iki 500 eurų iš savo atlyginimo“, – pasakojo vairuotojas.
Jo teigimu, įmonė iš atlyginimo kas mėnesį taip nuriekdavo apie 100 eurų, o iš viso jis taip jau yra netekęs apie 4 tūkst. eurų.
Po ketverių metų darbo įmonėje Aurelijus nusprendė išeiti, tačiau pasakojo sukauptų fondo pinigų taip ir neatgavęs.
„Jie man fondo pinigų negrąžino ir motyvavo tuo, kad per didelė degalų išeiga, todėl atskaitė iš fondo 150 eurų už degalus, dar 50 eurų man kainavo tai, kad, jų nuomone, važiavau ne pagal maršrutą, paskui vadybininkas skyrė 150 eurų baudą, kad aš kažkokio popieriaus neužpildžiau ir panašiai. Likau be savo fondo“, – piktinosi Aurelijus.
Vyras kreipėsi ir į Darbo inspekciją, pateikė prašymą nagrinėti darbo ginčą. Naujausiais duomenimis, prašymas buvo atmestas. Nors vyras Darbo inspekciją informavo, jog darbo reikalais buvo išvykęs į užsienį, prašymas buvo atmestas dėl to, kad suėjo 3 mėnesių senaties terminas. Vyras ketina skųsti tokį sprendimą.
Valstybinės darbo inspekcijos Komunikacijos skyriaus vedėja Marija Čereškevičiūtė patvirtino, kad dėl įmonės „Transtira“ 2017-aisiais Darbo inspekcija gavo vieną skundą, nagrinėjo 7 su šia įmone susijusius darbo ginčus, iš kurių 4 buvo pateikti užsienio piliečių, ir gegužės mėnesį vykdė vieną planinį patikrinimą.
Įdarbina visus norinčius
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas Erlandas Mikėnas pasakojo susiduriantis su darbo rinkoje kylančiomis problemomis dėl kitataučių, tačiau jų pernelyg nesureikšminantis.
„Jei kalbėsime apie konkrečius nusiskundimus apie trečiųjų šalių piliečius kaip darbuotojus, tokių skundų nesureikšmintume. Gal atsiranda viena kita problema dėl kultūrinių skirtumų, tačiau tos problemos sprendžiamos ir teigti, kad trečiųjų šalių piliečiai yra labiau problemiški nei lietuviai, negalime. Situacija rinkoje yra tokia, kad įdarbinami visi norintys ir galintys tinkamai dirbti šį darbą, o kiekvienas konkretus atvejis yra individualus“, – komentavo jis.
Kalbant apie trečiųjų šalių piliečiams rinkoje mokamus galimai mažesnius atlyginimus, „Linavos“ atstovas teigė tokio dalyko neužfiksavęs.
„Ir lietuviai, ir trečiųjų šalių piliečiai gauna tokias pat pajamas atsižvelgiant į jų kvalifikaciją, gabenimų geografiją, patirtį. Taip pat jie gauna visas socialines garantijas, kuriomis paprastai nesinaudoja, – būna išvykę į reisus arba atostogauja savo šalyse, tad valstybei tokie darbuotojai duoda naudos. Galima teigti, kad jie prisideda prie vaikų, studentų ir pensininkų išlaikymo, nes jų mokami mokesčiai lieka Lietuvoje.
Tačiau nereikia pamiršti, kad šiuo metu yra taikoma skirtinga Lietuvos ir piliečių iš trečiųjų šalių apmokestinimo sistema“, – aiškino E.Mikėnas.
