Negaudami vyriausybės ar Europos Sąjungos paramos tiekėjai patys randa kelią į mažmeninės prekybos tinklus. Ir sėkmingai konkuruoja su konkurentais iš užsienio.
Kai premjeras Mateuszas Morawieckis naujojoje grupės „Mlekovita“ gamykloje kvietė prekybos tinklus bent kartą per savaitę organizuoti „lenkiškų prekių savaitę“, atsakingi už reklamą prekybos tinklų „Lidl“ ar „Biedronka“ skyriai jau turėjo parengtas reklamos kampanijas, o su jomis susijusios akcijos tik ir laukė starto signalo, rašo A.Mandelis.
Tiekėjai taip pat jau seniai buvo pasirengę, ypač „Lidlo“, kuris 2018 metus pradėjo kampanija, populiarinančia Lenkijos tiekėjus, pristatančius maisto produktus – vaisius ir daržoves – į „Lidlo turgelį“. Salotos neauga diena iš dienos, priešingai nei žodžiai apie būtinybę propaguoti lenkiškumą, pastebi straipsnio autorius.
Visuose prekybos tinkluose, jei gerai pažiūrėsime, lenkiškų prekių savaitės yra organizuojamos kiekvieną dieną. Į tai atkreipė dėmesį Lenkijos prekybos ir paskirstymo organizacija, kuri priminė, kad tarptautiniai prekybos tinklai pripažįsta, jog pirmenybė teikiama bendradarbiavimui vietinėse rinkose su vietiniais tiekėjais, nes tik toks verslo modelis leidžia pasiūlyti pirkėjams aukštos kokybės šviežių produktų, o tuo pačiu gerbti tos šalies tradicijas ir vartotojų mitybos įpročius.
Ir tai nėra koks nors prasilenkimas su tiesa. Prekybos tinklams tiesiog apsimoka bendradarbiauti su vietiniais tiekėjais. O ir vietiniams tiekėjams apsimoka bendradarbiauti su prekybos tinklais (net ir esant nedidelėms maržoms). Žinoma, pasitaiko atvejų, kai derybos nepavyksta, kai viena šalis nori per daug iš kitos. Taip buvo, kai akcinė bendrovė „Wawel“ nesusitarė su „Biedronka“, bet būna ir situacijų, kuriose laimi visi.
Ministro pirmininko M.Morawieckio dėmesį į lenkiškų produktų procentą prekybos centruose siūlomų prekių asortimente tuojau pat atkreipė „Lidl“ ir „Biedronka“. „Lidl“ tiesiogiai, atvirame laiške, o „Biedronka“ tai pabrėžė informacijoje apie naują pasiūlymą ir populiarinimo kampaniją teigdamas, kad jau daugelį metų jis skatina pirkti lenkiškus produktus ir populiarina vietinius gamintojus. Abiejuose tinkluose didelis nuošimtis produktų yra pagaminta Lenkijos gamintojų. Net mažas (Lenkijos rinkoje) tinklas „Netto“ pasigyrė 95 procentais lenkiškų prekių asortimento.
Man susidarė įspūdis, kad jei ne dideli mažmeninės prekybos tinklai, Lenkijos gamintojai būtų blogesnėje padėtyje, rašo straipsnio autorius. Būtent dideliems tinklams labiausiai apsimoka trumpinti tiekimo grandines (ir imti tai, kas pigiausia) ir būtent jiems (tarp kitų jiems!) pavyko įtikinti lenkus, kad tai, kas pagaminta šalyje, nėra blogesnės kokybės produktai (o gal net geresnės) nei importiniai. O tokios nuomonės lenkai laikėsi praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, kai parduotuves užtvindė importuojamų prekių banga, išstumdama Lenkijos gamintojų produkciją. Netgi obuolius mieliau pirkdavome importinius nei lenkiškus, prisimena autorius.
Žinoma, bendradarbiavimas ne visada atrodo rožinės spalvos. Vienu metu daug triukšmo sukėlė mokėjimų vėlavimas, būtinybė mokėti už atitinkamą prekės vietą lentynoje, jos pristatymą informaciniuose biuleteniuose ir taip toliau. Galbūt šios problemos iki galo dar ir nėra išspręstos, tačiau galima daryti prielaidą, kad mažmenininkų konkurencija padarė šiek tiek civilizuotesnę ir šią prekybos pusę. Priešingai nei gali atrodyti, rasti gerą žemės ūkio produktų tiekėją nėra labai lengva užduotis – prekybos tinklai nori, kad tų produktų būtų atitinkamas kiekis ir jie visada būtų geros kokybės. Jie gali primesti tam tikras sąlygas, bet peržengus tam tikras ribas gali blogai baigtis.
Daržovių, vaisių ar gėlių tiekėjai giria bendradarbiavimą su „Lidlu“ ne tik oficialiai, bet ir kuluaruose. Jie tvirtina, kad dirbdami su dideliu mažmeninės prekybos tinklu jie gali planuoti gamybą ir nesukti galvos, kiek parduos salotų, obuolių ar tulpių, kadangi parduoda tiksliai tiek, kiek sutarta. Dėl to galima ne tik planuoti gamybą, bet ir apsispręsti dėl investicijų – pavyzdžiui, investuoti į modernų šiltnamį. Iš šiltnamio į parduotuves (ir ant mūsų stalų) patenka salotos, auginamos be pesticidų. Dėl prekybininkų mažmenininkų atveriamų galimybių salotos patenka ne tik ant lenkų stalų, bet visa tai vyksta be vyriausybės dalyvavimo ir pagalbos.
Nežinau, ar jūs žinote, bet „Lidle“ jau nebenusipirksite olandiškų tulpių, kadangi jas išstūmė užaugintos Lenkijoje. Gal tai ir nėra būtiniausia prekė (ir galiu lažintis, kad niekas nežiūri į etiketę su informacija apie gamintoją), bet kažkada į parduotuves tulpės atkeliaudavo iš Nyderlandų. Dabar „Lidlui“ gėles tiekia šeimos ūkis, įkurtas 1972 metais, o mažmenininkas paima jau 85 proc. šio ūkio produkcijos. Savininkas tuo yra patenkintas (ir džiaugiasi, kad uždirba daugiau nei naudodamas kitas pardavimo formas), teigia A.Mandelis.
Reklamose pristatomus tiekėjus, su kuriais turėjau galimybę pasikalbėti, sieja ne tik bendradarbiavimo su Vokietijos mažmeninės prekybos tinklu faktas, bet ir tai, kad jie praktiškai nesinaudoja specialia valstybės pagalba, tęsia autorius. Įspūdingiausias vieno iš šių tiekėjų gautos pagalbos pavyzdys buvo paimta lengvatinė paskola. Tačiau jie skundžiasi besikeičiančiomis taisyklėmis ir teisiniu absurdu, neleidžiančiu nutiesti kabelio nuo nebenaudojamo vėjo malūno tiesiai į gamyklą, dėl ko visiškai nebelieka ekonominės prasmės naudoti žaliąją energiją.
Žinoma, nėra taip, kad gamintojus, kurie išlošia bendradarbiaudami su mažmenininkais, (dauguma „Lidlo“ pristatomų gamintojų bendradarbiauja ir su kitais mažmeninės prekybos tinklais) sėkmė lydi ignoruojant valstybę – visi naudojasi intensyviai plėtojama infrastruktūra. Tačiau jiems, aišku, neturi įtakos kalbos apie būtinybę „padėti įsitvirtinti rinkoje lenkiškai produkcijai“. Jie tai daro patys, be politikų, bet su užsienio prekybos tinklais.
Dėl to lenkiškos tulpės gali išstumti olandiškas, reziumuoja A.Mandelis portale „gazeta.pl“.
Parengė Leonas Grybauskas
