Lietuviai šiais daiktais nesididžiavo. Lietuviai svajojo gyventi taip, kaip savo laisvę apgynę suomiai, ir laukė kovo 11-osios. Ir ši diena išaušo. Dabar ramiai galime pažvelgti ir į praeitį. Palyginti ir pasidžiaugti. Kuo? Ogi viskuo.
Pradedant cepelininiu tėviškės dangumi, galimybe laisviems gyventi laisvoje Lietuvoje ar išvažiuoti padirbėti svetur, išpažinti savo tikėjimą ir patiems išsirinkti valdžią, įkurti startuolį, kaimo turizmo sodybą ar imtis kokio kito verslo, ir baigiant tuo, kad visi šiame straipsnyje paminėti dalykai mums jau nebėra svajonių objektai, kad turime geresnio pasirinkimo galimybę. Tada neturėjome. Malonaus skaitymo ir nedidelės nostalgijos dozės. Ne dėl tų daiktų – dėl prabėgusių dienų, kai visi buvome jauni ir gražūs...
Po Sovietų Sąjungos žlugimo tokia sąvoka kaip prekių deficitas greitai nugrimzdo į praeitį, teigia „lenta.ru“. Bet ramus požiūris į daiktus, o ypač į namų apyvokos reikmenis, atėjo ne iš karto. Tie žmonės, kurie kažkaip sugebėjo ištverti ir net pagerinti savo materialinę padėtį praėjusio amžiaus neramaus paskutiniojo dešimtojo pirmoje pusėje, su džiaugsmu pirko Rusijos rinką užplūdusias importines prekes. Dabar, žiūrint į kai kuriuos perestroikos laikų artefaktus (pavyzdžiui, juodus nedūžtančius indus), norisi ir verkti, ir juoktis. Viskas, kuo anuomet didžiavosi pasiturinčios šeimos, – portalo „lenta.ru“ rubrikos „Namai“ galerijoje.
Televizorius
Kol komunistinė ideologija dar nebuvo užmiršta, užsieninės gamybos televizorius turėjo tik nedaugelis laimingųjų, kuriems buvo nusišypsojusi laimė išvykti į užsienį. Visi kiti tenkinosi sovietinėmis zombinimo dėžėmis – „Elektronais“, „Rubinais“ ir „Horizontais". Paskui atsirado masyvūs televizoriai „Panasonic“, „Sony“ ir „Samsung“. Tačiau jau šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje juos pakeitė LCD ir plazminiai televizoriai. Dabar sumo kovotojus primenantys gąsdinančių matmenų juodi „japonai“ dažniausiai puošia kolektyvinių sodų namelių interjerus.
Asmeninis kompiuteris
Plastikiniai langai
Virtualus naminis gyvūnėlis Tamagočis buvo ne vienintelė praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio plastikinė pramoga. Kartu su neįprastu žaisliuku pasirodė kur kas rimtesnis plastikinis daiktas – langai. Ir geležinės durys. Pavargę dažyti senus medinius langų rėmus ir užklijuoti juos žiemai iš karto prisipirko baltų kaip sniegas stiklo paketų. Iš pradžių jie buvo gabenami iš Vokietijos, vėliau sukruto ir vietiniai gamintojai. Na, o geležinės durys su akute ir pora masyvių spynų tapo būtinu dalyku kiekvienuose padoriuose namuose . Tie, kurie buvo ne tokie turtingi, prie senų sovietinių durų statydavo taburetę su vandens dubeniu – laikas buvo neramus: jei vagis ateis, bent jau sukels triukšmo ir sušlaps.
Parengė Leonas Grybauskas
