Juk ten, Donecke, liko jo namai. Išliko jo meilė gimtinei. Bet jis su šeima – žmona Katerina ir dukra Veronika jau įleido šaknis Lietuvoje ir nebeketina trauktis.
„Grįžti į praeitį? To padaryti nebeįmanoma. Mes Lietuvoje nesirinkome gyvenimui vietos tik tam, kad sulauktume, kol neramumai pasibaigs – kad „atsėdėtume“. Mes čia pradėjome gyventi iš naujo. Todėl ir esame nusiteikę visam laikui čia likti.
Žinoma, mano širdis ten, Ukrainoje. Natūralu. Juk aš ten gimiau, ten kūriau savo gyvenimą. Ten liko mano draugai. Internetu daug su jais bendrauju, ir tai skaudina žmoną.
Bet tie žmonės, kurie ten liko, murkdosi informacijos mėšle. Jaučiu, kad mano ryšys su jais – tai parama, kad jie galėtų nugyventi dar vieną dieną“, – kalbėjo vytas.
Jau maždaug pusmetis, kaip V.Petrašiūnas mechaniku dirba netoli Kauno, Karmėlavoje esančioje sraigtasparnių prekybos, priežiūros bei remonto bendrovėje „Aviabaltika“.
Ir į darbą kasdien važinėja iš Kaišiadorių, – miesto, kuriame įsikūrė 2015-ųjų gruodį, su šeima atvykęs iš Ukrainos.
Sielojosi dėl dukters
Kaišiadoriuose yra ir daugiau dirbančių ukrainiečių. Tačiau V.Petrašiūno šeima kol kas vienintelė,
kuri turi leidimą nuolat gyventi. Parėmus miesto verslininkams, šio rajono savivaldybė jai suteikė gyvenamąjį būstą.
„Kai atvykome prieš dvejus metus, šiame mieste gyvenantys žmonės mums labai padėjo – pagelbėjo tada, kai buvo ypač sunku. Netrukus mes įsimylėjome šį miestą“, – pratarė V.Petrašiūnas.
Jo šviesaus atminimo tėvas buvo lietuvis, – palikuonis Zaporožės stepėse gyvenusių mūsų tautiečių, bet pats Vitas iki emigracijos nemokėjo lietuvių kalbos. O ir Lietuvoje jam neteko būti.
Tačiau išvykdamas iš gimtinės jis labiausiai nerimavo ne dėl savęs, bet dėl savo dukters Veronikos, kuri tuo metu buvo bebaigianti pradinę mokyklą. O kaip ji ten, Lietuvoje, pritaps, nemokėdama nė žodžio lietuviškai? Kaip ji ištvers, palikusi savo draugus?
Bet nuogąstavimai, kurie kurstė tėvo nerimą, netrukus išblėso. Mergaitė greitai susirado draugų,
gavo galimybę auginti savo pomėgius, kurių karščiausias – šokiai ir dailė, o ir lietuviškai kalba taip, kad pagalbos iš šalies nė nebereikia.
Žvilgsnis atgal
„Nebuvau nuošalėje, kai prasidėjo Rusijos aneksija. Neslėpiau savo nuostatų. O ir žmonės, vykstant karui, buvo labai supriešinti.
Kai vietovę Donecko srities pakraštyje, – kai Dzeržynską, kur buvo mūsų namai, užėmė separatistai, teko išgabenti šeimą į tą šalies dalį, kurią kontroliavo Ukrainos pajėgos.
Mūsų namas stovėjo toje vietoje, kur tuo metu vyko kovos. Jame separatistai įrengė ugnies poziciją, darže pasistatė minosvaidį.
Tas namas pastatytas iš betono blokų – tokių, kaip statomi daugiabučiai. Jo garaže separatistai ir buvo įsirengę įtvirtinimus.
Susisiekiau su armija, nurodžiau tikslias koordinates, ir ji apšaudė separatistus. Vėliau sužinojau, kad namas išliko, sudaužytas liko tik stogas. Prieš porą metų paskambino mūsų pažįstama ir paprašė, kad savo būtą mes jai išnuomotume. Buvau nustebęs tokiu prašymu. Gal dėl to, kad gyvenome tarp dviejų chemijos gigantų, ten nebuvo daugiau susišaudymų“, – pasakojo prieglobstį Lietuvoje radęs vyras.
Palikusi savo namus, šeima apsistojome namelyje, kuris nebuvo pritaikytas gyventi žiemą. Veronika lankė ten esančią kaimo mokyklą kaime, bet ilgai šeima negalėjome ištverti – ten buvo nepakeliamai šalta.
Gelbėjo šeimą
„Persikėlėme į Berdianską, esantį Zaporožės srityje, išsinuomojome jame butą. Kartu su mumis gyveno giminaitis, kurio tėvą nušovė separatistai“, – pasakojo V.Petrašiūnas.
Berdianskas ir buvo ta vieta, kur šis žmogus nusprendė, kad privalu gelbėti šeimą ir pradėti gyvenimą iš naujo.
„Privalėjau pasirūpinti žmona ir dukra, negalėjau palikti jų ir kartu su draugais išeiti į frontą. Prašiau prašymą dėl politinio prieglobsčio. Gal tai buvo simbolinis sutapimas, nes sulaukęs skambučio iš konsulato išgirdau klausimą, kada galėtume persikelti į Lietuvą.
Buvau priblokštas – negalėjau imti ir atsakyti akimirksniu. Grįžęs namo pasitariau su žmona, ir apsisprendėme kuo greičiau išvykti.
Juk mirtis nuolat kvėpavo į nugarą. Bet ne dėl savęs bijojau, nerimavau dėl savo šeimos. Mums visiems grėsė pavojus“, – apie poros metų senumo įvykius pasakojo V.Petrašiūnas.
Taigi netrukus jo šeimą susirado Kaišiadorių rajono savivaldybė ir pasiūlė atvažiuoti.
„Neįsivaizdavau, kur mes važiuojame. Bet tie laiškai, kuriuos gavome iš savivaldybės žmonių, kėlė pasitikėjimą. Palikome Ukrainą. Ir iki šiol to nepasigailėjome“, – pridūrė jis.
Suskubo gauti darbą
Šio vyro profesija – elektrikas suvirintojas, bet Ukrainoje jis dirbo ne tik šį darbą.
„Dirbau ir šachtoje, kartu neakivaizdiniu būdu studijavau universitete, dalyvavau politiniame judėjime – vadovavau miesto jaunimo organizacijai. Palikęs darbą šachtoje pradėjau dirbto regione – prekiavau italų gamybos žemės ūkio technika. Iki karo.
Kai atvykome į Lietuvą, Kaišiadorių ssavivaldybės administracija pirmiausia pasiūlė darbą „Kaišiadorių šiluma“ įmonėje. Bet aš pasiprašiau padirbėti pameistriu suvirintoju automobilių servise. Padirbėjęs metus pateikiau prašymą atrankai V. Brazaičio įmonėje „Aviabaltika“. Praėjau konkursą, ir buvau priimtas techniko pareigoms – sraigtasparnių remonto dirbtuves.
Teko kartu ir dirbti, ir baigti mokymo kursus – gauti sertifikatą, juk tai aviacija, žmonių iš gatvės niekas ten nepriima. Ir štai jau pusmetis, kaip dirbu Karmėlavoje“, – pasidžiaugė vyras.
O žmona Katerina? Ji Ukrainoje dirbo buhaltere, tad kaip jai čia sekasi?
„Turi rūpesčių, susijusių su sveikata, – pratarė Vitas. – Šiuo metu ji reabilitacijoje, bet dar laukia jau trečia operacija.
Aš ja didžiuojuosi. Ji per visą šį laiką daug geriau išmoko lietuvių kalbą, nei aš. Be to, ji mokosi, nes mokesčių sistema čia kitokia, nei Ukrainoje.
Ar tu galėtum, – kartą paklausiau Katerinos, – persikelti kur nors į Vilnių? O ji: „Jei jau važiuočiau, tai su sąlyga, kad kartu galėčiau pasiimti ir alėją, upelį ir visus draugus“.
Apie pajamas
Ar galima palyginti algą, kokią V.Petrašiūnas gaudavo Ukrainoje ir kokią gauna čia, Lietuvoje?
„Nemanau, kad tai įmanoma padaryti. Jei būtų palygintas uždarbis tam tikrose srityse, Lietuvoje jis tikrai būtų didesnis. Bet Ukrainoje visai kitoks gyvenimas.
Man teko grįžti – pasiimti daiktų, likusių išsikraustant. Buvau nemaloniai nustebintas, kai pamačiau, kiek paaugo ir maisto produktų, ir kitų prekių kainos. Kai kurie kasdieniai produktai Lietuvoje net pigesni, nei Ukrainoje.
Pensininkams, invalidams – tiems žmonėms, kurie gyvena tik iš pensijos, kurie patys silpniausi, Ukrainoje labai sunku.
Tai mane pribloškė. Aš jutau, kad taip ir bus. Ukrainoje visada maisto kainos buvo instrumentas valdžios ir oligarchų instrumentas žmonėms paspausti.
Neuždirbu aš čia milijonų. Juos galima ir Ukrainoje užsidirbti. Man dabar svarbiausia, kad šeima yra saugi, kad gyvename paprastai. Juk dirbu aš vienas. Ir mūsų nebepersekioja tas blogis, kuris pasiliko ten, Ukrainoje“, – kalbėjo V.Petrašiūnas.
