Ypatingos mėsos paieškos prasideda neišvaizdžiame gyvenamajame name Kujabos mieste. Prie įėjimo nėra jokio skambučio ar informacinės lentelės.
Tik ranka rašytas raštelis nurodo, kad čia – išskirtinės misijos vieta: „Genetinis optimizavimas. Ateities galvijai“.
Po namą išsišakoję įėjimai į laboratorijas, o šios suskirstytos į kambarėlius.
Čia stovi keturi iki 38,5 laipsnio sušildyti inkubatoriai, taip pat centrifugos – konteineriai su buliaus sperma, kurios pakanka užveisti 120 mln. galvijų.
Laboratorijoje sukinėjasi ir Claudiney Martinsas.
Jis vadovauja „Bioembryo“ bendrovei ir laboratorijoje ruošia, kaip pats sako, superembrionus. Jie tiekiami pažangiausiems Brazilijos fermeriams.
Genetikos optimizavimo specialistu save vadinantis C.Martinsas siekia išvesti naminių galvijų veisles, kurios būtų tinkamos klimato kaitos laikotarpiui.
Jie turi būti ištvermingi ir atsparūs karščiams, galintys anksti susilaukti palikuonių. Šie ateities galvijai, kuriuos galima skersti, kai jiems sukanka dveji metai, veisiami Europos rinkai.
Siekia „tobulesnio pasaulio“
„Neturime jokios kitos išeities. Klimato pokyčiai ir gyventojų skaičiaus augimas verčia mus būti pažangius. Pasauliui reikia daugiau galvijų ir būtent anksti skerdžiamų“, – sako C.Martinsas.
Jis nelaiko savęs gyvulininkystės srities ideologu ir juo labiau ne veterinaru, panašiu į anglų rašytojos Mary Shelley siaubūną Viktorą Frankenšteiną, to paties pavadinimo romano personažą. Priešingai – veikiau tuo žmogumi, kuris siekia pasaulį padaryti geresnį, tobulesnį.
C.Martinso bendrovės „Bioembryo“ pajėgumas – 5 tūkst. pagalbinio apvaisinimo atvejų per mėnesį. Ir tą darbą jis vadina itin šiuolaikišku ir revoliucingu.
Viena bendrovės specialisčių analizuoja tūkstančių galvijų genetinę medžiagą, sukauptą Brazilijos galvijų asociacijos duomenų bazėje, ir sudaro jų reitingą.
Kita po didinamuoju stiklu apvaisina 25 iš San Paulo atskraidintas „elitinio klubo“ karvės kiaušialąstes elitinio buliaus iš Paranos valstijos spermatozoidais.
Po to trečdalis embrionų lėktuvu specialiai tokioms kelionėms pritaikytame inkubatoriuje, kuriame anglies dioksido lygis siekia 5,5 proc., skraidinami 2 tūkstančius kilometrų į Amazonės baseine įsikūrusį ūkį, kad būtų perkelti į pakaitinių motinų gimdas.
Pagrindinė C.Martinso užsakovė – patriarcho Antonio Ronaldo Rodrigueso da Cunhos šeima, kurios ūkis yra įsikūręs prie Bolivijos sienos.
Tai – stambiausi ir įtakingiausi Brazilijos galvijų augintojai.
Trumpina gyvenimo laiką
Bendrovės „Bioembryo“ vadovui atvykus į ūkį elitiniai embrionai skubiai perkeliami į pakaitinių motinų gimdas. Čia jos vadinamos šiurkščiai, be pagarbos gyvybei, – „gimdymo mašinoms“.
Po to prasideda lenktynės su gamta.
Vadinamiesiems naujos genetikos galvijams turi pakakti tiktai 12 mėnesių vietoj 24, kad lytiškai subręstų. Ir 24 mėnesių vietoj 36, iki jie (jau skerdienos pavidalu) atkeliaus į Europą.
„Dabar galvijų veisimas ir jų skerdimas tapo lenktynėmis su laiku.
Kiekviena diena žemėje planetai kainuoja metano dujas ir šešis realus – 1,60 euro – kiekvienam galvijui. O jų turime 600 tūkst.“, – sako su šeima galvijų ūkyje dirbantis Rodolfo Rodriguesas.
37-erių vyriškis – genetikos idėjų pionierius. Iš pradžių iš dešimties tūkstančių veisti skirtų galvijų banko jis atrenka genetinę medžiagą, o po to ją C.Martinso darbuotojai, vaizdžiai tariant, suveda draugėn.
„Noriu išauginti išskirtinę karvę“, – sako R.Rodriguesas.
Jis netgi turi, kaip jam atrodo, itin įtikinamą palyginimą: šiame pasaulyje galėtų atsirasti tūkstančiai tokių vaikų kaip bėgikas Usainas Boltas ar pasaulio teniso aikštynų žvaigždė Serena Williams.
„Juk tai ir motyvuoja stengtis, ar ne?“ – klausia R.Rodriguesas.
Jo kaubojiškas gyvenimas kitoks. Jame – ne tiktai jodinėjimas, lasas, bet ir genų tyrimas, ypatingas galvijų apvaisinimas, bulių sėklidžių dydžio vertinimas.
„Svarbios ir kojos – bandau veisti kompaktiškus gyvūnus. Klimatui kintant žolės nebeauga tokios aukštos, pievos užliejamos rečiau.
Mums reikia tvirto sudėjimo, kresnų galvijų, o ne elegantiškų, ilgakojų“, – sako R.Rodriguesas.
Jis didžiuojasi savo geriausiais galvijais – baltais, kuprotais nelorų (Nellore) veislės. Visi jie vienas į kitą panašūs.
R.Rodriguesą džiugina ir skerdienos svoris: per metus gaunamus 720 kg mėsos jis genetiškai padidino iki 770 kg.
Augintojai tikisi, kad su kiekviena diena galvijams reikės mažiau ganyklų plotų, mažiau teks iškirsti Amazonės džiunglių.
„Štai čia slypi pasaulio išsigelbėjimas“, – mano R.Rodriguesas.
Reikia mažiau erdvės
Jo šeimos fazendoje rugsėjo pradžioje vyko aukcionas, kurį gyvai stebėjo tūkstančiai gyvulių augintojų iš visų pasaulio valstybių, dar 500 patys dalyvavo varžytynėse gyvai.
Čia atvyko 60 asmenų komanda, kurią galima pavadinti nacionaline aukciono rinktine.
Jos žvaigždė – neaukšto ūgio, randais paženklinto veido Adriano Barbosa.
200 aukcionų per metus, 10 tūkstančių parduotų galvijų – toks 46 metų vyriškio darbo rezultatas. Apie karves A.Barbosa žino tiek, kiek niekas kitas.
„Geriausias aukciono metu parduotas bulius buvo įvertintas 1,9 mln. realų (puse milijono eurų). Dabar jis yra dešimties tūkstančių veršiukų tėvas“, – sako A.Barbosa.
Jo nuomone, genų technologijos būdu išvesti galvijai – labai demokratiškas sumanymas.
Kiekvienas nedidelės fermos savininkas pagalbinio apvaisinimo laikais gali nusipirkti elitinio buliaus palikuonį.
Tačiau tokiu būdu evoliucija paklūsta žmogaus rankoms. Galvijų veisimas nebevyksta atsitiktinai – jį galima apskaičiuoti.
Kiekvienas bulius turi savo genų indeksą ir vietą kokybės reitingų lentelėje.
„Įsivaizduokite, čia taip, lyg milijonai moterų gali gauti Holivudo žvaigždės George’o Clooney spermos“, – sako A.Barbosa.
Nesinorėtų net įsivaizduoti tokios situacijos, ar ne?
Kai galvijai per aukcioną buvo vedami į maniežą, A.Barbosa bėrė skaičius: kiekvieno buliaus sėklidžių apimtį, svorį, vietą genetikos reitingų lentelėje.
Pirmasis genų technologijos būdu išvestas galvijas parduotas už 20 tūkst., kitas – už 3,5, o brangiausias – už 32 tūkst. eurų.
Galvijų veisimo asociacijos įvesta genetikos reitingų lentelė – patikimumo pažyma, aukštesnės galvijų evoliucijos pakopos sertifikatas.
Korupcija ar lobizmas
„Kaip tik mėsa gelbėja Braziliją. Visur krizė: trūksta naudingųjų iškasenų, naftos, klesti korupcija. Ir visa tai sušvelnina tik mėsos eksportas, praturtinantis šalį 12 mlrd. eurų per metus. O netrukus – dvigubai tiek.
Pasaulis – alkanas. Beveik aštuoni milijardai žmonių, ir visi nori mėsos. Australija ir JAV nebeturi vietos galvijams“, – sako R.Rodriguesas.
Brazilija tiekia daugiausia galvijų pasauliui. Būtent iš šios šalies kilę daugelis turtingiausių fermerių, įtakingiausieji – taip pat. Bet Europoje jie turi prastai pagarsėjusią agrarinės politikos lobistų reputaciją.
Brazilijos ministrams tenka konkuruoti tarpusavyje dėl didžiųjų žemės savininkų palankumo. Dabartinis šalies prezidentas Michelis Temeras bei buvę jo pirmtakai – Dilma Rousseff ir Luizas Inacio Lula da Silva gavo iš IBS, vienos didžiausių pasaulyje paukštienos ir jautienos produktų mėsos kompanijų, milijonus dolerių.
Apie tai byloja Brazilijos aukščiausiojo teismo paviešintas liudijimas, esą M.Temeras dar 2014 metais, prieš perimdamas postą, gavo 4,6 mln. JAV dolerių (3,9 mln. eurų) kyšių. Jo pirmtakai D.Rousseff ir L.I.L. da Silva atitinkamai 30 ir 50 mln. JAV dolerių (25,47 mln. ir 42,5 mln. eurų).
Galima sakyti, kad brazilams ekonomikoje tokią reikšmę turi galvijas kaip vokiečiams – automobilis.
Vien R.Rodrigueso šeima valdo 17 fazendų. Jo teigimu, šeima kasdien mėsa aprūpina 800 tūkst. gyventojų miestą. O 85 proc. visos skerdienos keliauja į Europą.
Tobulo galvijo paieškas Rodriguesai pradėjo daugiau nei prieš 100 metų Indijoje.
Šeimos patriarchas pastebėjo, kad holšteinų veislės karvės netinka tropikams. Tada atsigabeno kuprotų, karščiui atsparių zebu iš Indijos – šventų karvių šalies.
„Gerai, kad indai niekada nesužinojo, jog šie galvijai skirti skersti“, – sako R.Rodriguesas.
Šeima visada buvo gyvulininkystės technologijų vėliavnešiai gimtinėje. Jie pirmieji pradėjo importuoti karves iš Indijos, vėliau nusipirko didžiulį plotą žemės, o dabar pirmauja taikydami genų technologiją.
Šeima siekia, kad versle neliktų vietos neprognozuojamoms gamtos išdaigoms. Ji nori, kad laboratorijose būtų veisiami galvijai visai Brazilijai.
„Iki šiol patenkinome tik 60 procentų poreikio. JAV pažengė daug toliau. Tačiau netrukus mes tapsime pasaulio lyderiais“, – optimistiškai sako R.Rodriguesas. („Der Stern“, LR)
