Oficialūs duomenys rodo, kad kasant šį kanalą mirė 12 300 žmonių. Tačiau istorikai nurodo kitą skačių – 50 tūkstančių, o Karelijos „Memorialo“ vadovas Jurijus Dmitrijevas įsitikinęs, kad čia mirė 86 tūkstančiai žmonių, rašo Karelijos naujienų portalas runaruna.ru.
Dabartinė kanalo būklė yra tokia, kad visos šios aukos tampa dar labiau nepateisinamos. Šiuo metu objektas beveik nereikalingas – laivai kanale pasirodo labai retai. Vežti prekes dabar yra patogiau geležinkeliais ir automobilių keliais.
Gyvena avarinės būklės namuose
Tačiau, kaip ten bebūtų, Baltosios ir Baltijos jūrų kanalas vis dar veikia. Jo darbuotojai gyvena atkampiose, pusiau apleistose gyvenvietėse šalia šliuzų, čionykštis gyvenimas, atrodo, paniręs į komą.
Nė viena iš tų gyvenviečių, išsibarsčiusių palei kanalą, neturi pavadinimo. Kiekviena iš jų yra įvardijama kaip „gyvenvietė prie šliuzo“. Pavyzdžiui, šalia septintojo šliuzo nedidelė gyvenvietė nusidriekė Čiortovo (Velnių) saloje. Kaimą užkerojo medžiai, ir dieną gatvėse, užverstose sniegu, nieko nesutiksi. Visur girdėti šunų lojimas. Į akis krinta sukrypusi medinė autobusų stotelė ir netoliese ištemptas tinklinio tinklas.
Šiandien čia gyvena apie 30 žmonių, devintajame dešimtmetyje jų buvo 10 kartų daugiau. Gyvenvietėje yra tik 15 gyvenamųjų namų, dauguma jų yra oficialiai pripažinti avariniais. Gyventojai moka tik už elektrą, nes valstybė šių pastatų daugiau nebeprižiūri.
Vanduo iš vandentiekio į namus netiekiamas. Krosnį reikia kūrenti po keletą kartų per dieną, o vandenį tenka atsivežti iš šulinio ar kanalo surūdijusiomis suomiškomis rogėmis.
Gyvenvietėje nėra nei parduotuvės, nei medicinos punkto, nei mokyklos – užsidarė prieš penkerius šešerius metus. Viešoji pirtis degė tris kartus. Po pirmųjų dviejų gaisrų bendromis jėgomis ji buvo atstatyta, o paskui žmonės pasidavė – praustis eina vieni pas kitus.
Medicininės pagalbos nesulauksi
Gyvenamoji vieta apsupta eglyno, todėl pas gyventojus periodiškai užsuka laukinių gyvūnų.
„Naktį išgirdau, kad lauke loja šunys, – sako vietinis gyventojas Nikolajus Vizitovas. – Išbėgu vien su trumpikėmis, užsimetęs trumpą striukę, o ten – vilkai. Aš pradėjau į juos svaidyti sniego gniūžtes. O jie kaimyno šuniui kaklą graužė. Vilkas bandė pulti ir mane, bet aš ant jo kad suklikau – jis išsigando ir pabėgo. Tas šuo išgyveno, bet vėliau sulaukėjo ir pradėjo puldinėti šeimininką. Tas jį ir nušovė“.
Greitoji pagalba čia neatvažiuoja – toli. Norėdamas patekti pas gydytoją, turi nusigauti į Medvežjegorską. Tai valanda autobusu iš Povenco, kuriame, beje, ir parduotuvė. Prieš tai – 20 kilometrų ledo keliu, bet ne viešuoju transportu (autobusų reisai buvo atšaukti), o „buchanka“ (rus. „kepalas“ – taip liaudyje vadinamas rusiškos forminės duonos kepalą primenantis pravažusis krovininis-keleivinis automobilis UAZ-452. – Red.), kuris šeštą ryte ir penktą vakare veža darbininkus prie šliuzo.
Darbo nėra, o jei yra, algos – varganos
Vietiniai žmonės dirba arba prie BBK, arba apskritai yra bedarbiai. Šiuo metu laisvų darbo vietų prie kanalo nėra, o kitos darbovietės netoliese nesurasi.
Atlyginimai čia nedideli: prie trečiojo šliužo sargu dirbantis Nikolajus Voronovskis per mėnesį gauna 12 tūkst. rublių (169,28 Eur), jo sūnus, šliuzo viršininkas, – 20 tūkstančių (282,13 euro). Vyrai gelbėjasi, gaudydami seliavas (Coregonus albula – lašišinių šeimai priklausanti į silkę panaši žuvis. – Red.), kurios duoda kelis kartus daugiau pajamų. Gyvenvietėje dauguma žmonių žvejoja, užsidirbdami pragyvenimui.
Anksčiau, maždaug prieš 20 metų, netoli gyvenvietės, prie septintojo šliuzo, veikė lentpjūvė. Bet ji buvo uždaryta, ir dabar nėra jokios alternatyvos.
„Dabar kaimas nyksta, ir ne tik mūsų nyksta – nyksta kaimai išilgai viso kanalo, – sako kitas vietinis gyventojas Nikolajus Molčianovas. – Mūsų kaimo klube, kurio seniai nebėra, kasdien vykdavo renginiai: tai šokiai, tai kinas. Mes mėgome žiūrėti indiškus filmus ir sovietinius veiksmo filmus, kur „bach-bach-bach“.
Dabar pramogų nebeliko, nes nebėra didžiosios dalies gyventojų. Vakarus vietos gyventojai stumia priešais televizorių. Taip gyvena visos mažos gyvenvietės prie kiekvieno šliuzo. Joje liko tik pensininkai ir BBK darbuotojai. Kai kurie kaimeliai yra visiškai apleisti.
Rikiuojasi žuvusiųjų kapai
Ir dar. Palei visą kanalą yra daugybė kapų – juose palaidoti žuvusieji statybos metu. Tarkim, prie dešimtojo šliuzo, pasak istoriko J. Dmitrijevo, palaidota 10 tūkstančių žmonių. Iš viso Baltosios ir Baltijos jūrų kanale įrengta 19 šliuzų, ir prie kiekvieno iš jų yra kapų, sako ekspertas. Tikrai žinomos tik penkios kapavietės, kitos dar nesurastos.
Kažkada šis kanalas paveikė netoliese esančių miestų plėtrą – Segežo (suom. Sekehe), Medvežjegorsko (suom. Karhumäki) ir Nadvoicų (suom.Vojatsu). Tačiau nuo 2000-ųjų jo poreikis išnyko. Būna dienų, kai čia nepraplaukia nė vienas laivas, nors dar 1984 metais per parą kanalu plaukdavo 25 laivai.
Per pastaruosius 30 metų krovinių vežimo apimtys sumažėjo 16 kartų. Pasak Baltosios jūros ir Onegos baseino administracijos vadovo pareigas einančio Anatolijaus Serovo, kanalas yra apkrautas vos 15 procentų.
Kaip sako 11-ojo šliuzo vadovas Aleksandras Malikas, darbe jis dažnai nuobodžiauja ir sprendžia skandinaviškus (panoraminius) kryžiažodžius. Nors retkarčiais kanalas vis dar gali jį nustebinti. Pavyzdžiui, taip nutiko praėjusią vasarą.
„Atplaukia balta, blizganti jachta – prašmatni, na, tokia, kokias turi buržujai, – prisimena A.Malikas (praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje į Baltosios ir Baltijos jūrų kanalą neleisdavo net keleivinių laivų su turistais, ne tik kad jachtų, o dabar būtent turistiniai laivai sudaro didžiąją srauto dalį). – Ant denio nieko nėra. Nė gyvos dvasios. Sėdi tik vienas pagyvenęs vyras, kokių 70 metų amžiaus. Užsidėjęs sombrerą (Ispanijoje ir Lotynų Amerikos šalyse dėvimą plačiakraštę skrybėlę. – Red.) ir apsiavęs baltas švarias kojines. Ir elegantiškai žemai man nusilenkia“.
Aplaistyta kalinių prakaitu
Tada, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, BBK, iškastas per rekordiškai trumpą laiką – 20 mėnesių, keturis kartus sutrumpino kelią nuo Archangelsko iki Leningrado: 227 kilometrai kanalo sujungė Baltąją jūrą su Onegos ežeru.
Kalinių pastangomis iškasti 37 kilometrai, įrengta 19 šliuzų, pastatyta 15 užtvankų ir 49 dambos (kranto sutvirtinimo pylimai. – Red.). Viskas buvo daroma rankiniu būdu, naudojant lopetas, medinius karučius ir „Belomoro fordus“ – medines platformas su keturiais ratais dideliems akmenims transportuoti.
Dešimtys tūkstančių „zekų“ (šis žodis atsirado būtent tada, kai buvo kasamas BBK, ir yra santrumpa (z/k) iš „zakliučionnyj-kanaloarmiejiec“ – „kalinys-kanalo karys“) gyveno ir dirbo vergiškomis sąlygomis, kad po 85 metų kaimeliuose šalia šliuzų kažkada galingo Baltijos ir Baltosios jūrų kanalo darbininkai gyventų be parduotuvių, ligoninių, mokyklų, gerai įrengtų namų, vandens ir šildymo, konstatuoja portalas „runaruna.ru“.
Driekėsi ir lietuviška gija
Pabaigai lietuviškas akcentas – trumpa ištrauka iš politinio kalinio, pogrindinės organizacijos „Rusenantis aukuras“ vadovo, Lietuvos politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininko, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus garbės pirmininko Alberto Ruginio straipsnio „Mažeikiai prieš 70 metų, 1945-aisiais“, išspausdinto 2015 m. liepos 25 d. laikraštyje „Voruta“:
„Žemalėje gyvenęs Jonas Tiknius, irgi be teismo išvežtas į lagerį, dirbo Belomorkanalo statyboje. Ten veikė trys lagerio rajonai po 1000 žmonių. Vyr. gydytoju dirbęs P. Tautvaišas. J.Tiknius prisimena, kad su juo dar buvę trys mažeikiškiai broliai Lemežiai iš Bažnyčios gatvės. Pasibaigus karui, labai pablogėjęs maistas, nes nutrūko amerikiečių maisto parama...“
Kur jūs dabar, broliai žemaičiai?
Parengė Leonas Grybauskas
