Valstybės Dūmos įstatymo projektas reaguojant į Jungtinių Valstijų ekonomines sankcijas paliečia daugelį sričių, viena iš kurių – JAV ir Europos kompanijų intelektinės nuosavybės teisės. Dūmos deputatas Michailas Jemeljanovas sakė, kad priėmusi tokį įstatymą Rusija gali leisti gaminti amerikietiškas prekes be autorių teisių turėtojų leidimo.
Įstatymo projektas dėl atsakomųjų sankcijų yra ankstyvojoje stadijoje ir dar gali būti gerokai pataisytas, bet jei įstatymo norma dėl nebaudžiamo amerikietiškos produkcijos kopijavimo Rusijos teritorijoje liks galutiniame tekste, tai reikš, kad šalyje iš esmės legalizuojama technologijų vagystė.
Per Sovietų Sąjungos egzistavimo metus Rusija sukaupė didžiulę patirtį, „skolindamasi“ nelicencijuotas Vakarų technologijas ir gaminius – nuo kompaktiškų elektroninių žaidimų iki ištisų lėktuvų ir atominių bombų.
Įteisintas šnipinėjimas
Kai Semipalatinsko poligone buvo susprogdinta pirmoji sovietų atominė bomba, bandymus stebėjęs branduolinio ginklo projekto kuratorius Lavrentijus Berija paklausė šalia stovinčio Radžio instituto ciklotroninės laboratorijos vadovo: „Meščeriakovai, ar panašu į tai, ką tu matei pas amerikiečius?“
Trimis metais anksčiau sovietų fizikas Michailas Meščeriakovas dalyvavo sprogdinant amerikiečių atominę bombą Bikinio atole. Dabar sunku patikėti, tačiau praėjusio amžiaus viduryje amerikiečiai iš tikrųjų kviesdavosi užsienio svečius stebėti savo naujų ginklų bandymų.
Mokslininko nuramintas Berija paskambino Stalinui ir pranešė: „Ji sprogo! Kaip pas amerikiečius! Ši frazė turėjo ypatingą prasmę. Vadas liepė viską daryti tiksliai taip, kaip pas „imperialistus“. Pirmoji sovietinė bomba buvo „Storulio“ (angl. „Fat Man“) – Nagasakyje numestos plutonio bombos – kopija. Bombos brėžinius pavyko gauti sovietų žvalgybai.
Ketveriais metais anksčiau Stalinas įsakė nukopijuoti amerikiečių bombonešį „Boeing B-29 Superfortress“, imant už pagrindą tuos egzempliorius, kurie nusileido Sovietų Sąjungos teritorijoje ir ten liko. Projektas buvo patikėtas keturių Stalino premijų laureatui Andrejui Tupolevui.
Norėdamas tiksliai įvykdyti vado įsakymą dėl bombonešio nukopijavimo, kad nebūtų pražiūrėta jokia smulkmena, sovietinis lėktuvų konstruktorius netgi matmenis nurodė Amerikoje naudojamais coliais vietoje įprastų centimetrų.
Buvo pagamintas lėktuvas Tu-4, taip pavadintas Tupolevo garbei, kuris užtikrino technologinį proveržį šalies aviacijos pramonėje. Mat, projektas pareikalavo visiškai pertvarkyti esamą sistemą, kad ji atitiktų amerikietišką modelį.
Kompiuterinio piratavimo suklestėjimas
Jungtinės Amerikos Valstijos tradiciškai asocijuojasi su pasiekimais kompiuterinių technologijų srityje. Ir tikrai, po 1945 metų amerikiečiai padarė didelę pažangą ne tik branduolinių technologijų srityje, bet ir naujai besiformuojančioje elektroninių skaičiavimo mašinų (ESM) pramonėje.
Sovietų Sąjunga turėjo pasivyti amerikiečius prasidėjusio šaltojo karo sąlygomis, tačiau SSRS neturėjo patirties šių technologijų kūrimo srityje.
Tuo tarpu, be ESM buvo neįmanoma nei skristi į kosmosą, nei apskaičiuoti trajektorijų ar branduolinės reakcijos, nei valdyti priešlėktuvinės gynybos (PG) sistemų. Pastarasis sumetimas pasirodė esąs svarbiausias – ir atsakinga už savos gamybos kompiuterių sukūrimą buvo paskirta Radijo pramonės ministerija, kuri kuravo PG, o ne Elektronikos pramonės ministeriją, kuri įkūrė Silicio slėnio ekvivalentą Zelenograde, vadovaujant į Sovietų Sąjungą iš Amerikos pabėgusiems specialistams Filipui Starosui (tikrasis jo vardas ir pavardė – Alfredas Sarantas. – Red.) ir Josifui Bergui.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos vadovybė priėmė principinį sprendimą: kad galėtų įveikti didžiulį atsilikimą nuo JAV, sovietų inžinieriai privalo padaryti IBM-360 piratinę kopiją.
Inžinieriai susidorojo su šia užduotimi ir naudojo amerikiečių mašiną, kaip pagrindą ištisoms sovietinių kompiuterių šeimoms. Šie kompiuteriai vadinosi ES EVM. Maža to, produkcija tapo privaloma visoms Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) šalims – nuo VDR iki Bulgarijos.
Tačiau SSRS negavo jokios apčiuopiamos naudos. Pirmasis ES EVM kompiuteris buvo išleistas 1971 metais, atsiliekant nuo IBM-360 septyneriais metais.
Toliau atotrūkis technologijų srityje tik didėjo. Neturėdama teisinių galimybių atnaujinti tiek programas, tiek „geležį“ (čia: techninę įrangą. – Red.), Sovietų Sąjunga vis labiau atsiliko.
Kai Jungtinėse Valstijose ties 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sankirta įvyko informacinė revoliucija, susijusi su pirmojo asmeninio kompiuterio IBMPC pasirodymu, Sovietų Sąjunga liko ant ledo. Prisijungti prie šios revoliucijos nepažeisdama kūrėjų teisių šalis negalėjo.
SSRS priimta piratinė sistema iš pat pradžių orientavo inžinierius į pasenusių sprendimų užkonservavimą. Lygiagrečiai, tačiau mažesnėmis partijomis, buvo leidžiamas kitas modelis – SM EVM . Ši versija buvo amerikiečių kompanijos „Digital Equipment Corporation – DEC“ produkcijos klonavimo rezultatas.
Rezultatas buvo tas, kad 1985-uosius metus SSRS susitiko su 50 000 ESM. Jungtinėse Valstijose tuo metu buvo 1,5 mln. kompiuterių. Kada Amerikoje pasirodė pirmoji operacinių sistemų šeimų grupė „Windows“, Sovietų Sąjungoje informatikos ir kompiuterinės technikos disciplina tebebuvo dėstoma kreida ant lentos: didžioji dalis sovietų studentų net nežinojo, kaip atrodo kompiuteris.
Dažnai moksleiviams ir studentams net neaiškindavo, kam iš tikrųjų tie kompiuteriai reikalingi.
Žaidimų manija „socialistinio lagerio“ sąlygomis
Piratavimas Sovietų Sąjungoje palietė ne tik aukštąsias technologijas, bet ir taikomąsias programas. Populiariausia praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio vaikų pramoga buvo žaidimas „Jūrų mūšis“.
Žaidimų automatas nebuvo Sovietų Sąjungos žinių ir gamybinių įgūdžių pagrindu pagamintas daiktas. „Jūrų mūšio“ istorija prasidėjo nuo to, kad Kultūros ministerijos padalinys Visasąjunginis gamybinis susivienijimas „Sojuzatrakcion“ nupirko keletą užsienietiškų žaidimo automatų, tarp kurių buvo amerikiečių kompanijos „Midway“ gaminiai – „Sea Raider“ ir „Sea Devil“.
„Sojuzatrakcion“ atidavė juos nukopijuoti 22 gynybos pramonės gamykloms, kurios tuo metu jau privalėjo pagaminusios vieną karinės paskirties gaminį išleisti ir vieną plataus vartojimo prekę.
Sovietiniai žmonės nežinojo visų šių niuansų ir džiaugsmingai sutiko elektroninį žaidimą, kuriame reikėdavo leisti torpedas ir skandinti laivus. Kultūros ministerija uždirbo daug pinigų (už 10 šūvių reikėjo mokėti 15 kapeikų), o Vakarų šalys jau žengė į kito lygmens kompiuterinių žaidimų etapą – pradėjo gaminti kompiuterinių žaidimų konsoles ir patobulintus arkadinių žaidimų automatus.
Nukopijuoti tokius agregatus nebuvo taip paprasta ir pigu, kaip „Jūrų mūšį“. Dėl to sovietinis vartotojas tenkinosi kapitalistinėmis 7-ojo dešimtmečio technologijomis.
Tačiau tenka pastebėti, kad 9-ojo dešimtmečio viduryje sovietinė piratinė programinė ir techninė įranga pakilo į naują lygmenį, pasiekdama ankstesnio dešimtmečio lygį Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Šalyje pasirodė kišeninio elektroninio žaidimo „Elektronika“ emuliatorius, kuriame vilkas iš populiaraus animacinio filmo „Na, palauk!“ gaudo su pintine kiaušinius. Žaidimas buvo Japonijos korporacijos „Nintendo“ atitinkamos pramogos kopija.
Prasidėjus perestroikai, kai šalis atsivėrė pasaulinei rinkai, į SSRS plūstelėjo importinių kompiuterių ir žaidimų konsolių srautas, kuris nuplovė visą anksčiau prigamintą sovietinę produkciją.
Laisvoji rinka įrodė: piratų pramonė neprisidėjo nei prie technikos pažangos ilgalaikėje perspektyvoje, nei prie ekonomikos kilimo, nei prie technologinio savarankiškumo. Visose srityse tai reiškė ne apgalvotą sprendimą, bet paliatyvą (laikinai padedantį vaistą; čia: laikiną ar pusinę priemonę. – Red.), norą bet kokia kaina užkimšti skylę „čia ir dabar“.
Bėgant metams politikos „kopijuok ir nemokėk“ kaina didėjo ir didėjo, pasmerkdama šalį atsilikimui. Paaiškėjo, kad paprastas ir lengvas sprendimas veda į aklavietę. Galbūt tai ir yra tikroji tarptautinės kovos su piratavimu priežastis.
Kartais tai susiję ne tik su etiniais, bet ir su pragmatiniais motyvais. Ekonomikos sritims, susijusioms su technologijomis, piratavimas yra kaip narkotikas: leisdamas laikinai atsipalaiduoti jis palaidoja ateitį.
Parengė Leonas Grybauskas
