Dronų panaudojimo perspektyvos išties yra plačios. Žurnalas „Forbes“, prieš trejus metus pasakodamas apie milijardieriumi tapusį bepiločių skraidymo aparatų gamintojos – Kinijos bendrovės „Dajiang Innovation Technology Co.“ (DJI) – įkūrėją ir generalinį direktorių Franką Wangą Tao, rašė: „Ir tegu skeptikai juokiasi iš „Amazon“ savininko Jeffo Bezoso planų pristatinėti siuntinius dronais, bepiločiai skraidymo aparatai žingsnis po žingsnio atkariauja sau vietą po saule. Jų naudojimas komerciniais tikslais tampa įprastu dalyku: dronai užtikrino paskutiniosios „Auksinių gaublių“ teikimo ceremonjos transliaciją iš oro, Nepale gelbėtojai juos leido į orą nukentėjusiems nuo galingo žemės drebėjimo rajonams žvalgyti, Ajovos valstijos ūkininkai naudoja kukurūzų laukams stebėti, „Facebook“ ketina jais nuskraidinti interneto signalą į Afrikos kaimo vietoves, o „Sostų karų“ ir naujų „Žvaigždžių karų“ operatoriai, naudodami dronus, filmuoja kvapą gniaužiančius kadrus“.
Tačiau visi Rusijos dronų kūrimo projektai atsiliko ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo Kinijos, konstatuoja „sina.com“. Konfucijaus tėvynėje iš Rusijos neįgalumo kuriant dronus jau šaipomasi atvirai. „Patyrusi nesėkmę, Rusija pamina savo išdidumą ir ieško kelių bendradarbiauti su Kinija“, – teigia portalas.
Sina.com pažymi, kad esant dabartiniams rusiškų dronų kūrimo tempams, Rusijos atsilikimas nuo Kinijos jau siekia dešimtmečius.
O rusų portalas dūsauja, kad „apmaudžias mūsų dronų nesėkmes kandžiai išjuokia vietinė (Kinijos. – Red.) žiniasklaida“. Nuo kinų neprasprūdo ir su sarkazmu buvo sutikta naujiena, kad Sirijoje sudužo rusų bepilotis orlaivis „Granat-4“. O jo gi niekas neatakavo. Prisiminė kinai ir 1,2 mln. rublių (tuomet – per 16 tūkst. Eur) kainavusį „droną kamikadzę“ su „Rusijos pašto“ logotipu: vos pakilęs skraidymo aparatas rėžėsi į pirmo pasitaikiusio gyvenamojo namo sieną.
Priminsime, kad tai nutiko šių metų balandžio 2 dieną Buriatijoje. Dronu norėta iš Ulan Udės nuskraidinti 2 kg svorio pašto siuntą į Nižnij Sajantuj kaimą, esantį už 16 kilometrų. Po šios nesėkmės savo šalies konstruktoriams kandžių žodžių negailėjo ir pačios Rusijos žiniasklaida. Štai ką rašė Buriatijos televizijos ir radijo kompanijos „Arig Us“ interneto svetainė:
„Koks buvo visų nustebimas ir nusivylimas, kada dronas su 2 kilogramų kroviniu įsirėžė į gyvenamojo namo sieną tarp langų antro aukšto lygyje, o paskui nupikiravo žemyn ir didvyriškai žuvo. Nuostolis nei didelis, nei mažas – 1,2 mln. rublių...
Likusių dviejų dronų nusprendė kol kas neliesti – matyt, kad „nepražudytų“ technikos parko anksčiau laiko. Tiesą sakant, epišką (suprask: didingą. – Red.) kritimą galima nurašyti į nuostolius, suverčiant kaltę nebaigtumui ir techniniams trūkumams. „Rusijos paštas“ niekada anksčiau dronų nenaudojo. O ir apskritai, ką čia slėpti, aukšta aptarnavimo kokybe nepasižymėjo.
Beje, ateityje planuojama išbandyti sunkesnes bepilotes skraidykles, galinčias gabenti krovinį, sveriantį iki 300 kg. Baisu ir pagalvoti...“.
„Tuo tarpu Kinija jau eksportuoja žvalgybinius ir smogiamuosius bepiločius orlaivius, kurių Rusijoje gaminti nemoka“, – apgailestauja Rusijos portalas.
O kinai džiūgauja ir „kanda“ dar skaudžiau. „Galų gale, po daugelio metų, Kinija ir Rusija apsikeitė vaidmenimis. Kaip puiku, kad KLR jau nebelaikoma silpna ir kad dabar „mokytoja“ kreipiasi į „mokinę“, kad gautų patarimą!“ – triumfuoja sina.com.
Kinai turi kuo didžiuotis. Jų tautietis Frankas Wangas Tao interviu žurnalui „Forbes“ sakė: „Kinai įprato galvoti, kad kokybiški gaminiai gali būti tik importiniai, o vietinis gamintojas rangu žemesnis, mūsų niekuomet nelaikė pirmaklasiais. Manęs šie stereotipai netenkina, aš noriu, kad visa tai pasikeistų“. Panašu, kad pamažu „visa tai“ keičiasi.
Na, o Lietuvos nedraugams, kurie čia tikrai nepraleis progos įgelti, tradiciškai paklausdami, o ką gi gero be klumpių sukūrė lietuviai, norėtųsi pasakyti: lietuvių įnašą į aviaciją gali nustelbti nebent įnašas į krepšinį. Paminėsiu tik keletą garsių pavardžių: Aleksandras Griškevičius (dar 1851 metais išleido knygą „Žemaičių garlėkys“, kur aprašė propeleriu varomą aerostato ir garo mašinos „hibridą“ su horizontaliais sparnais), Antanas Gustaitis („ANBO“ serijos lėktuvų konstruktorius; jo „ANBO-41“, išbandytas 1937 metų sausio mėnesį, konstrukcinėmis ypatybėmis, greičiu ir pakilimo laiku žymiai pralenkė naujausius to meto užsienio žvalgybinius lėktuvus), lėktuvų konstruktorius Jurgis Dobkevičius (deja, labai jaunas žuvo), garsieji lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, Feliksas Vaitkus, lakūnas-kosmonutas Rimantas Antanas Stankevičius... Šis nepilnas sąrašas galėjo būtų dešimteriopai ilgesnis, jei ne visiems gerai žinomi istorijos kataklizmai. Juk kaip gražiai ir aiškiai pasakė poetas Justinas Marcinkevičius:„O kiek einšteinų ir galilėjų. Šešiolikmečiais žemėje miega“. Nepaisant to, 2014 metais lietuvaičiai sugebėjo paleisti du palydovus – unikalius gaminius iš nanotechnologijų srities.
O klumpes, beje, nuo neatmenamų laikų nešiojo ne tik lietuviai, bet ir olandai – tie patys, pas kuriuos caras Petras I laivų statybos meno mokėsi ir patirties sėmėsi, o gerokai anksčiau, dar 1650-aisias, ten pat, Amsterdame, kol dar nebuvo gimęs ne tik kosmonautikos pradininku laikomas Konstantinas Ciolkovskis, bet ir pats caras, Kazimieras Simonavičius išleido visoje Europoje išgarsėjusį veikalą „Artis Magnae Artilleriae Pars prima“ („Didysis artilerijos menas“) – pirmąją pasaulyje knygą su daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teorija bei brėžiniais.
Parengė Leonas Grybauskas
