Kas nors iškart pradeda įtikinėti, kad tokios kelionės tikrai būtų populiarios, nes vien Nemuno krantų grožis vertas daugiau negu už bilietą mokami pinigai.
Dar kas nors priduria, kad tai labai patogus būdas pasiekti gražuolę Neringą, nes važiuojant automobiliu tenka lenktyniauti greitkelyje su ten pat skubančiais poilsiautojais, stovėti ilgoje eilėje prie kelto ir mokėti papildomus įvažiavimo mokesčius.
Vyresniosios kartos kauniečiai išdidžiai dar kartą papasakoja anūkams apie savo pirmąją kelionę laivu į Nidą, kai ši diena tapo viena įsimintiniausių jų gyvenime.
Galbūt prieš tris dešimtmečius tokie argumentai buvo verti dėmesio. Dabar situacija – visai kitokia ir pokyčius nesunku paaiškinti.
„Raketos“ tipo laivai išties Nidą gali pasiekti labai greitai – maždaug per 3,5 valandos, todėl sovietmečiu drąsiai galėjo konkuruoti su tuo metu šalies keliais riedėjusiais kledarais, kurie daugeliui žmonių taip pat buvo sunkiai pasiekiama prabanga.
Šiuolaikiniai automobiliai – gerokai greitesni ir patikimesni. Kelionę galima pradėti bet kada, nereikia taikytis prie laivų tvarkaraščio ir gabenti lagaminų iki prieplaukos, o po kelionės – namo. Transporto paslaugos papildomai kainuotų ir Nidoje.
Kelionei į vieną pusę laivas sunaudoja daugiau kaip toną dyzelino – šiuo metu toks kiekis degalų kainuoja per 1000 eurų.
Kai 2010 metais Susisiekimo ministerija dar kartą mėgino reanimuoti laivų maršrutą Kaunas–Nida, ekspertai apskaičiavo, kad bilieto savikaina būtų buvusi 30 eurų. Įvertinus per kelis pastaruosius metus pasikeitusias kainas dabar ši riba siektų 50–60 eurų. Ir tai – tik savikaina. Privatus investuotojas dar norėtų uždirbti bent minimalaus pelno.
Kiek atsirastų žmonių, sutinkančių mokėti tokią pinigų sumą už Nemuno pakrančių grožį?
Paskutines dvi „Raketas“ išgelbėjęs verslininkas A.Eitutis porą kartų mėgino atgaivinti vandens kelią iš Kauno į Nidą. Pastangos nebuvo sėkmingos, nes verslas – ne labdaros organizacija. Suformuoti reikiamo keleivių srauto per kelis laivybai tinkamus mėnesius neįmanoma, paslauga pernelyg brangi, todėl nuostoliai neišvengiami.
Šiemet legendinį maršrutą buvo pasiryžę atgaivinti sutuoktiniai iš Jurbarko. Jie tarėsi su A.Eitučiu dėl laivų panaudojimo. Derybos nebuvo sėkmingos, todėl iš anksto suplanuotas susitikimas su Kauno valdžios atstovais išvis buvo beprasmis.
Net įvykdžius sumanymą žūtbūt laivus nuleisti į vandenį tai būtų tik trumpalaikis projektas. „Raketos“ pagamintos 1960 ir 1962 metais, todėl jų priežiūrai reikia didelių išlaidų, o keleiviams – garantijų, kad tikrai numatytu laiku pasieks kelionės tikslą.
Jeigu laivui netikėtai prireiktų rimto remonto, keleivių pyktis kelis kartus viršytų norą išbandyti neįprastą transporto priemonę. Galima prisiminti, kokios audros kyla, kai kelias valandas vėluoja lėktuvo skrydis į daugeliui lietuvių atostogų rojumi tapusią Antaliją.
Pakaitinį lėktuvą dar galima kur nors išsinuomoti, o atplukdyti kito laivo iki Kauno taip greitai nepavyks. Tektų samdyti autobusą, grąžinti pinigus už bilietus ar net mokėti kompensacijas. Kas nori tokio vargo?
Keleivinę laivybą Nemune galėtų išgelbėti tik dėl laivų pamišęs žmogus, turintis sąskaitoje kelis milijonus nenaudojamų eurų. Tarkime, bendrovės „Tesla“ įkūrėjas E.Muskas arba „Virgin Group“ savininkas seras R.Bransonas.
Vis dėlto net jiems užduotis gali pasirodyti neįvykdoma, kai nėra tvirtų garantijų dėl vandens lygio Nemune.
Laivybą galėtų atgaivinti ir Kauno savivaldybė ar Susisiekimo ministerija, tačiau jų vadovai turbūt mato geresnių vietų investicijoms.
Turbūt teks susitaikyti su mintimi, kad greitaeigiai laivai tarp Kauno ir Nidos jau niekada reguliariai nekursuos. Didesnė tikimybė, kad šiuo maršrutu skraidys sraigtasparniai.
