Turistus į kaimą vilioja paveldo sodais – išeiti iš ten nesinorės

Lietuviai atsigręžė į senųjų veislių vaismedžius, daržoves ir gėlynus – sodininkai ieško, ką augino proseneliai. Šie sodai pamažu tampa įdomūs turistams.

„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Mokytojos Vidos ir verslininko Simo Šatkauskų šeima ėmėsi teikti maitinimo paslaugas, bet turistams išsaugojo ir seną sodą.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Mokytojos Vidos ir verslininko Simo Šatkauskų šeima ėmėsi teikti maitinimo paslaugas, bet turistams išsaugojo ir seną sodą.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Atkurti senąsias vaismedžių veisles nėra paprasta, tačiau pastaraisiais metais daugelis jomis rimtai susidomėjo.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Atkurti senąsias vaismedžių veisles nėra paprasta, tačiau pastaraisiais metais daugelis jomis rimtai susidomėjo.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Atkurti senąsias vaismedžių veisles nėra paprasta, tačiau pastaraisiais metais daugelis jomis rimtai susidomėjo.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Atkurti senąsias vaismedžių veisles nėra paprasta, tačiau pastaraisiais metais daugelis jomis rimtai susidomėjo.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Sodininkystės instituto misija – išsaugoti vaismedžių genų išteklius. Jau esame sukaupę ir jų, ir daržo augalų kolekcijas“, – sakė D.Kviklys.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Sodininkystės instituto misija – išsaugoti vaismedžių genų išteklius. Jau esame sukaupę ir jų, ir daržo augalų kolekcijas“, – sakė D.Kviklys.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Senųjų veislių obelų ar kriaušių vis dar galima išvysti prie daugelio kaimo sodybų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Senųjų veislių obelų ar kriaušių vis dar galima išvysti prie daugelio kaimo sodybų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 V. ir S. Šatkauskų sodas ir jų prižiūrėtojai. <br>A.Srėbalienės nuotr.
„Užsienyje atsirado galimybė gauti nakvynės paslaugas ten pat, kur gyvena šeimininkai. Mes darysime tą patį“, – sakė S.Šatkauskas.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Užsienyje atsirado galimybė gauti nakvynės paslaugas ten pat, kur gyvena šeimininkai. Mes darysime tą patį“, – sakė S.Šatkauskas.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Šios laukinės obels sodinukas išdygo iš paukščių numestų sėklų.   <br>A.Srėbalienės nuotr.
 Šios laukinės obels sodinukas išdygo iš paukščių numestų sėklų.   <br>A.Srėbalienės nuotr.
T.Ivanausko sukurtame Obelynės parke, esančiame greta Kauno, auga Beržininkų ananasų veislės obelis, vadinama sodų motinėle.<br>A.Srėbalienės nuotr.
T.Ivanausko sukurtame Obelynės parke, esančiame greta Kauno, auga Beržininkų ananasų veislės obelis, vadinama sodų motinėle.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Anot S.Stašaičio, pastaruoju metu į parką pažiūrėti obels traukia ne tik turistai ar vaikų ekskursijos, bet ir sodininkai mėgėjai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Anot S.Stašaičio, pastaruoju metu į parką pažiūrėti obels traukia ne tik turistai ar vaikų ekskursijos, bet ir sodininkai mėgėjai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Obelynės parko senasis sodas. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 Obelynės parko senasis sodas. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 Obelynės parko senasis sodas. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 Obelynės parko senasis sodas. <br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Pasak L.Žabaliūno (kairėje), senieji sodai tapo pridėtine verte kaimo turizmo sodybose – šalia visų tų paslaugų ar pramogų, kurias jos siūlo.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pasak L.Žabaliūno (kairėje), senieji sodai tapo pridėtine verte kaimo turizmo sodybose – šalia visų tų paslaugų ar pramogų, kurias jos siūlo.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila.<br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila. Greta - jo tėvas L.A.Survila. <br>A.Srėbalienės nuotr.
„Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – sakė T.Survila. Greta - jo tėvas L.A.Survila. <br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
 Seniausia Lietuvoje obelis auga Kaune, Aleksote. Jai apie 360 metų.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (31)

„Lietuvos rytas“

Jun 1, 2018, 10:56 PM, atnaujinta Jun 3, 2018, 12:31 PM

Prisiminė veislių pavadinimus

Aukštaičiai kramsnoja Beržininkų ananasinius, žemaičiai – žemaičių grietininius, kaimynai latviai – ‘Korta’ obuolius. O kokių dar veislių vaismedžius sodino ir mūsų, ir kaimynų protėviai senuosiuose soduose? Ar dar įmanoma jas atkurti?

Atsakymo į šį klausimą pastaruoju metu ieško ir Lietuvos, ir Latvijos mokslininkai. Mat dauguma senųjų sodų jau išnykę, tad surasti senųjų veislių vaismedžių ir atkurti nacionalinį genetinį jų fondą nėra taip paprasta. Tačiau įmanoma.

Savo ruožtu kaimo turizmo verslu užsiimantys žmonės, turintys paveldėtų sodų, ėmėsi juos gaivinti – genėti ir domėtis, kokių veislių vaismedžiai juose dar turi gyvybės.

Atgaivino seną sodą

„Net nemaniau, kad senas mano prosenelių sodas gali iš naujo atgimti. Nedaug obelų likę, kai kurios jau nugyveno savo amžių. Bet tos, kurios gyvos, dar duoda gerą derlių.

Pastaruoju metu sodas tapo patrauklus turistams, nes mūsų sodyba pateko į „Paveldo sodų“ maršrutą“, – pasakojo Jonavos rajone esančios „Survilų sodybos“ savininkas Tadas Survila.

Jis – profesionalus bitininkas, Aleksandro Stulginskio universitete baigęs bitininkystės mokslus. O nuo 2002 metų vyras plėtoja ir kaimo turizmo verslą.

„Sodybą seniai dar 1891 metais įkūrė mano prosenelis Leopoldas Dackevičius, baigęs žemės ūkio mokslus Varšuvoje. Jo įsigyti 33 hektarai žemės dabar ir yra mūsų valdos. Daugumą jų užima miškas, bet yra ir pievų, ir senasis sodas.

Prosenelis buvo ir bitininkas, ir sodininkas. Pats iš jo paveldėjau polinkį į bitininkystę, o rūpinantis turizmo sodybos veikla sodininkystei ne tik noro, bet ir laiko nebeužtekdavo. Dabar tenka jai skirti daugiau dėmesio.

Sode yra tokių vasarinių veislių obelų, kurių vargu ar kur kitur įmanoma rasti. Ko gero, prosenelis jų sodinukų atsivežė iš Lenkijos. Pačiam smalsu sužinoti, kokios tai veislės, todėl teks pabendrauti su mokslininkais“, – kalbėjo T.Survila.

Jis dalį sodybos teritorijos paskyrė pramogoms – prieš ketverius metus įsteigė diskgolfo parką, pernai pradėjo kloti „Basakojų taką“, o šįmet ir sodą išgenėjo taip, kad po jį galėtų pasižvalgyti poilsiautojai.

Pasak Tado tėvo Algirdo Leopoldo Survilos, po sodą vaikšto jau penktoji giminės karta, o patiems vaismedžiams daugiau nei šimtas metų – daug jų iššalo ir išdrevėjo. Bet dar liko grapšteinų, antaninių, lietuviškų saldinių ir kitokių veislių obelų, duodančių neprastą derlių.

Pasitraukė iš miesto

Prieš pusseptintų metų, kai dar nebuvo atitirpę sunkmečio ledynai, anglų kalbos mokytojos Vidos ir verslininko Simo Šatkauskų šeima emigravo. Tik ne iš Lietuvos į Airiją, bet iš Kauno į Gailiakiemį Kėdainių rajone. Ten jie ėmėsi žemės ūkio veiklos.

„Neturėjome konkretaus plano – nusipirkome ožkų, kiaulių, karvių ir žiūrėjome, kas labiausiai mums tiks. Ketinome slėgti ožkų sūrius, bet supratome, kad pieninėms ožkoms per mažai žemės – vos trys hektarai.

Taigi pradėjome darbus kaip smulkūs ūkininkai, vadovaudamiesi gamtinės žemdirbystės principu, – mūsų kiaulaitės lakstydavo po kiemą.

Priimtina mums buvo ir uždaro ciklo idėja. Pavyzdžiui, sodas sunokina obuolius, o juos galima parduoti, bet galima jais šeriant užauginti ir ožiukų vadą.

Taip pasirinkome ne pienui, bet mėsai skirtas ožkų veisles. Auginame ožiukus, kurie ir sutvarko sodą, – nuėda žolę, šakeles, o vėliau ir obuolius. O prieš porą metų ėmėmės ir maitinimo verslo“, – pasakojo V.Šatkauskienė.

Taigi, pasak S.Šatkausko, dabar po sodą laigančių ožiukų mėsa iš anksto yra tarsi "marinuojama obuolių sultyse".

Buvęs sodybos šeimininkas sode maždaug prieš 80 metų buvo pasodinęs per 120 obelų, apie 20 kriaušių ir dalis šių vaismedžių yra išlikę.

Teiks ir nakvynės paslaugas

Šatkauskai dirba dviese – gamina įvairias salotas, karštuosius patiekalus bei saldumynus.

„Vis daugiau dėmesio skiriame maitinimo verslui, ketiname greta sodo atidaryti restoraną. Netrukus baigę remontą galėsime priimti ir svečių nakvynei.

Užsienyje seniai atsirado galimybė gauti nakvynės paslaugas ten pat, kur gyvena šeimininkai, nes svečiams rūpi ne tik bendra vakarienė ar pusryčiai, bet ir galimybė pabendrauti“, – sakė S.Šatkauskas.

Tad juodu su žmona sutelkė dėmesį į tokius svečius, kuriems įdomus jų gyvenimo būdas, – smulkusis ūkis, ne bet koks maistas ir gyvulių prižiūrimas šimtametis sodas.

Pasak mokslininkų, šiuo metu sparčiai kyla susidomėjimo senosiomis vaismedžių veislėmis banga. Ir kaimo turizmo sodybos nėra vienintelės, kurioms tai rūpi.

Pavieniai sodininkystės mėgėjai naujus sodus kuria skirdami vietos grapšteinams, „papinkoms“ – ‘Jono pepinui’ ar ‘Lietuvos pepinui’, ‘Auksiui’, ‘Baltajam alyviniam’, popieriniams, paprastiesiems antaniniams, Lietuvos cukriniams ir kitokių veislių obelų sodinukams.

‘Geležinis’, ‘Čiornogūzas’ – tokių veislių obelų šimtamečiuose soduose pastaruoju metu aptiko mūsų šalies sodininkystės ir daržininkystės specialistai.

Siūlo prisiminti savo praeitį

„Galima mokytis iš anglų, kurie turi savo puoselėjamų veislių obelų ir iš jų obuolių gamina sidrą. Galima pasimokyti ir iš prancūzų, kurie puoselėja labai senas vaismedžių veisles ir gamina tautinio paveldo produktus.

Bet galime prisiminti savo patirtį – auginti obelis ir gaminti, pavyzdžiui, obuolių sūrį ar obuolienę iš antaninių obuolių“, – sakė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (SDI) direktorius Audrius Sasnauskas.

SDI dar prieš ketverius metus buvo gavęs privatų užsakymą užauginti senųjų veislių vaismedžių sodinukų, ir šiemet apie 20 jų veislių jau buvo išsiųsta užsakovams.

„Žmonės juos sodina prie savo sodybų, nes nori turėti tai, ką augino seneliai ar proseneliai. Jų laikais tai buvo naujoviškos vaismedžių veislės, o dabar – jau paveldas“, – sakė A.Sasnauskas.

Aukštaūgiai, grybinėms ir kitokioms ligoms atsparūs senųjų veislių sodai netrukus vėl ims brandinti kvapius obuolius, o jei kas nors išsaugojo, tai ir vasarines sviestines kriaušes ar vietinės geltonosios veislės slyvas – medaus kvapo ir skonio, kurių jauni žmonės net nėra ragavę.

Ėmėsi neįprasto projekto

Neseniai SDI sumanė padidinti autentiškų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų kolekcijas. Ir kartu senuosius sodus – gamtinio paveldo objektus – padaryti patrauklius turistams.

Pasak SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjo Dariaus Kviklio, vietinės senosios lietuviškos veislės kol kas su naujosiomis gali konkuruoti tik skoniu, bet ne išvaizda. Tačiau žmonės pastaruoju metu labiau pradėjo vertinti vaisių skonį ir kokybę, o ne vien tai, kaip jie atrodo.

„Mums labai svarbu išsaugoti tas veisles, kurios Lietuvoje buvo auginamos kelis šimtus metų. Juoba kad ir susidomėjimas senosiomis veislėmis kyla ir visoje Europoje.

Entuziastai buriasi į klubus, asociacijas, draugijas – jos itin aktyviai veikia Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje.

Turėjome idėją ką nors panašaus padaryti ir Lietuvoje. Tad instituto misija – išsaugoti vaismedžių genų išteklius. Jau esame sukaupę ir jų, ir daržo augalų kolekcijas“, – sakė D.Kviklys.

Be to, SDI kartu su Latvijos sodininkystės institutu ėmėsi projekto, į kurį pakvietė Lietuvos ir Latvijos kaimo turizmo asociacijas, o kartu ir Rundalės dvaro sodybą bei Obelynės parką. Tose vietovėse, kuriose auga senieji sodai, o gal ir daržovės bei dekoratyviniai augalai, buvo pasiūlytas naujas turizmo objektas „Paveldo sodai“.

Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidento Lino Žabaliūno, sulaukusi tokio SDI pasiūlymo asociacija nė nedvejodama sutiko dirbti išvien.

„Registruojame kaimo turizmo sodybas, kuriose dar yra išlikusių sodų. Jų nemažai, bet senosios nacionalinės veislės išlikusios tik kai kur.

O juk tai – mūsų paveldas: sodus protėviai sodino turėdami tam tikrą idėją – vaisiams valgyti, vynui, sidrui gaminti, sultims spausti, obuolienei virti.

Taigi senieji sodai tapo pridėtine verte kaimo turizmo sodybose – šalia visų tų paslaugų ar pramogų, kurias jos siūlo“, – sakė L.Žabaliūnas.

Trys paveldo sodai

Lietuvoje yra trys ypač didelę vertę turintys paveldo sodai. Vienas jų – garsaus sodininko Adamo Hrebnickio XIX amžiaus pabaigoje Ignalinos rajone, prie Dūkšto, įveistas 14 hektarų užimantis pomologijos sodas, pavadintas „Rojumi“.

Jis pirmas Lietuvoje įkūrė tokį sodą, išleido knygą apie veisles ir įveisė didžiausią Baltijos šalyse vaismedžių kolekciją.

Kitas – gamtininko Pranciškaus Baltraus Šivickio 1930 metais netoli Molėtų, Grabuosto ežero saloje, užveistas vaismedžių ir vaiskrūmių sodas. Tai vadinamoji „Obuolių sala“.

Trečias – gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko įkurtas Obelynės sodas bei parkas Kauno rajone, greta Akademijos gyvenvietės, kuriame, be 300 rūšių ir formų augalų kolekcijos, vietos skirta ir vaismedžių sodui.

„Pastebėjome, jog tiems žmonėms, kurie rūpinasi senaisiais sodais, trūksta žinių, kaip prižiūrėti augalus, kaip juos padauginti, kad neišnyktų. Tad mūsų sumanymas – pagelbėti jiems“, – sakė D.Kviklys.

Mokslininkai šiuo metu Lietuvoje jau yra aplankę ir ištyrę apie 40 sodų.

Sodų motinėlė – Obelynės parke

T.Ivanausko sukurtame Obelynės parke, esančiame greta Kauno, auga Beržininkų ananasų veislės obelis, vadinama sodų motinėle.

Pasak muziejininko ir Obelynės parko prižiūrėtojo Simono Stašaičio, pastaruoju metu į parką pažiūrėti šios obels traukia ne tik turistai ar vaikų ekskursijos, bet ir sodininkai mėgėjai.

T.Ivanauskas 1930 metais įsigijo parką – 8 hektarus žemės, dabar jo likę 4 hektarai.

Parke tarp šimtamečių spygliuočių ir yra išlikusi jo paties sodinta sodų motinėlė, kurios aukštis nėra labai įspūdingas, užtat lajos plotis siekia net 15–16 metrų. Jai – apie 75 metus ir Obelynėje ji yra pati seniausia iš T.Ivanausko sodintų obelų.

Jos vaisiai turi ananasų skonio, nors yra rūgštoki, ir labai gražūs – geltoni, raustelėjusiais šonais. Šiemet obelis gausiai žydėjo, tad reikia tikėtis ir gausaus obuolių derliaus.

O Kaune, Aleksote, esančiai seniausiai Lietuvoje obeliai – kone 360 metų ir ji dar sunokina obuolių. Jos kamieno apimtis – apie 1,3 metro, aikštis – apie 8 metrus.

81 metų Vanda Šiupenienė, kurios kieme auga seniausia Lietuvoje obelis, patikino, kad jos obuoliai labai rūgštūs, bet labai kvapūs.

„Obelis dera kas antrus metus. Šiemet buvo išsiskleidę vos keletas žiedų, bet pernai ji baltavo“, – sakė V.Šiupenienė. Pasak moters, važiuoja ir važiuoja žmonės tos obels pažiūrėti – visiems nuostabą kelia garbus vaismedžio amžius.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.