Pasirodo, anaiptol ne visiems. Jei užsienietis, neduok Dieve, dar ir pasidžiaugia neaukštomis kainomis Lietuvoje ir nusistebi, kodėl lietuviai masiškai bėga iš tokios puikios šalies, jau telieka džiaugtis, kad jis neskaito lietuviškai ir nesužinos, ką ne tik apie jo nuomonę, bet ir jį patį mano atsiliepimus internete rašantys tautiečiai.
Sakyti, kad jis išvadintas idiotu, dar būtų ant jo galvos pažirusių keiksmų tiradų švelnus apibūdinimas.
Dar jis sužinotų, kad Lietuva – blogiausia skylė visoje Europoje, gal net pasaulyje: algos – žemiausios, pensijos – pasityčiojimas iš pensininkų, visi aplinkui, ypač politikai, – vagys. Negana to, Lietuvą amžinai skandina lietus arba dusina sausra. Kartais abi blogybės ištinka vienu metu. Nebent Afrikoje galima paieškoti vietos, kur dar blogiau.
Žinoma, kaip čia nebus prisiminta ir kai kuriems interneto rašytojams kone orgazmą iš džiaugsmo kelianti pranašystė, kad greitai paskutinis išvykstantis lietuvis išjungs šviesą Vilniaus oro uoste.
Būtų bergždžias reikalas ginčytis, kad gal ne taip jau viskas beviltiška Lietuvoje, gal šalis nėra prasčiausia Europoje, – tada sužinotum, pavyzdžiui, kad pats esi tikrų tikriausia beždžionė. O jei netyčia sugalvotum remtis statistika, dar būtum priskirtas prie paikiausių šių primatų porūšio.
Nevertėtų guostis, kad taip apie tėvynę atsiliepia tik kokie Kremliaus troliai. Tai būtų sąmokslo teorija, lakuojanti tikrovę, – ir Lietuvoje, ir tarp ją palikusių pilna Lietuvos nekenčiančių, ją niekinančių tautiečių. Tai tarsi epidemija, kai sakyti ką nors gero apie tėvynę net nepatogu, nes tokie žodžiai bus laikomi visišku proto užtemimu.
Bet gal iš tikrųjų tai nėra neapykanta Lietuvai, o tik slepiama rauda iš apmaudo, kad teko išvykti, arba todėl, kad tėvynėje niekaip nesiseka rasti vietos ir gyventi taip, kaip norėtųsi?
Vis dėlto nėra kitos išeities, kaip atsigręžti į statistiką, o ji byloja ką kita nei įskaudintų ar įpykintų žmonių emocijos. Birželio mėnesio migracijos duomenys rodo, kad, kaip ir gegužę, į Lietuvą atvyko daugiau žmonių nei išvyko – pastarųjų poros mėnesių balansas teigiamas: šalis pagausėjo 991 asmeniu. Tiesa, trečdalis atvykusiųjų – užsieniečiai.
Aišku, gal per anksti džiaugtis, kad iki 2,8 mln. gyventojų susitraukusi Lietuva jau nustojo nykti, gal poros mėnesių duomenys neatitiks visų metų statistikos, bet tai vis vien vilties teikiantis ženklas, jog didžiausia emigracijos banga jau atslūgo.
Verti dėmesio ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nare neseniai tapo Lietuva, skelbiami praėjusių metų bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui duomenys.
Nestebina, kad pagal šį rodiklį mūsų šalis dar smarkiai atsilieka nuo EBPO vidurkio. Tačiau įpratus visur sau kaip pavyzdį rodyti Estiją kažkaip sunkiai sąmonė sugromuliuoja faktą, kad vienam estui tenkanti BVP dalis sudaro 31 tūkst. 473 dolerius, o lietuvio pyragas netgi truputį didesnis – 31 tūkst. 935 doleriai.
Pagal BVP vienam gyventojui rodiklį Lietuva truputį lenkia ir Lenkiją, ir Vengriją, ir net pastaraisiais metais nuskurdusią Graikiją, nekalbant jau apie kaimyninę Latviją. Tačiau nepaneigiamas faktas, kad atlyginimai Lietuvoje gerokai mažesni negu Estijoje, atsiliekame ir nuo lenkų algų, o jų šalyje dar ir kainos mažesnės.
Kur čia šuo pakastas? Būtų primityvu teigti, kad Lietuvos verslas BVP pyragą raiko peilį pasukęs per daug kreivai į savo pusę, bet reikėtų rimtos mokslinės analizės, kokios priežastys lemia tokį didžiulį atotrūkį tarp šalyse sukuriamo turto vertės ir darbo apmokėjimo.
Matyt, atsakius į šį klausimą būtų aiškiau ir kodėl lietuviai taip lieja pyktį ant Lietuvos ir jos valdžios, kad netgi nusišneka iki sapalionių, kaip gerai gyveno prie sovietų. Socialinio neteisingumo jausmas turbūt smaugia stipriau nei realus skurdas.
