Šie metai tiek aukštosioms mokykloms, tiek į jas stojantiems – ir išskirtiniai, ir ne itin. Nors aukštojo mokslo reforma, galima sakyti, vyksta visus 28 nepriklausomybės metus, dabartinis jos etapas – universitetų tuoktuvės iš reikalo – sumažino šiųmečių abiturientų pasirinkimą. Tad ir grumtynės dėl būsimų studentų – aršesnės.
Kita vertus, iš reikalo susikūrusios šeimos nebūtinai būna laimingos ir tvirtos. Todėl gal ir teisus ekspertas G.Sarafinas, aukštojo mokslo reformoje įžvelgęs bailumo ir netgi imitacijos požymių: „Ir arkliui aišku, kad jeigu būdamas apystipris prie savęs prisijungsi silpną, tai ne sustiprėsi, o nuleisi savo lygį, kol sutvarkysi silpnojo jovalą.“
Ar nevertėjo pagalvoti ir apie kitokius pavyzdžius? Tarkime, Suomijos Aalto universiteto atveju buvo jungiamos trys stiprios aukštojo mokslo įstaigos. Jų bendras junginys iškart šovė į pirmąjį geriausių pasaulio universitetų šimtuką. O pas mus ir toliau norima kaip geriau, bet išeina kaip beveik visada.
Kaip pasaulyje sekasi mūsų universitetams? Patikimiausiu laikomas „Times Higher Education“ reitingas kasmet iš 26 tūkst. aukštųjų mokyklų išskiria 1102.
Čia Vilniaus universitetas (VU) užima 601–800 poziciją, o Kauno technologijos universitetas (KTU) nepatenka į tūkstantuką.
Aišku, procentinė šio reitingo išraiška atrodo viltingiau: VU patenka tarp 1,5 proc., KTU – tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų. Bet ar toks didelis už lietuviškas geresnių aukštųjų mokyklų pasirinkimas nėra įrodymas, kodėl mūsų pirmūnai abiturientai trokšta studijuoti svetur? Ir dėl to negali pykti – taip yra ir bus, kol mūsų universitetai neatsidurs tarp geidžiamiausių pasaulyje.
Lietuvoje didesnės arba mažesnės aukštojo mokslo pertvarkos vyksta nuolatos ir pabaigos joms nematyti. „Trokštate permainų – šekite permainėlių“ – regis, tokiu šūkiu vadovaujasi kone kiekviena nauja valdžia, turinti savitą požiūrį į reformas, kurios dažniausiai būna kosmetinės ir parodomosios. Be to, įgyvendinamos paknopstomis – be ilgametės vizijos ir be aiškių tikslų.
Todėl tiek studijų krypties pasirinkimo, tiek jų kokybės atžvilgiu ne itin daug kas keičiasi.
Nors šiais metais abiturientų sumažėjo, pretenduojančių studijuoti šalies aukštosiose mokyklose yra tik 1 proc. mažiau nei pernai.
Bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas pirmajame etape varžėsi per 27,7 tūkst. stojančiųjų, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. – šių metų abiturientai. Į universitetus studijuoti kol kas pakviesti 11 162 (iš jų 7320 – valstybės finansuojamose vietose), į kolegijas – atitinkamai 10 645 ir 5153 asmenys.
Universitetuose tarp populiariausių programų buvo medicina, odontologija, programų sistemos, teisė, psichologija, treniravimo sistemos, politikos mokslai, veterinarinė medicina, o tarp kolegijų – tarptautinis verslas, logistika, bendrosios praktikos slauga, kosmetologija, programų sistemos, automobilių techninis eksploatavimas, socialinis darbas, kineziterapija.
Atrodo, Lietuvoje nemažos dalies jaunuolių svajones nuo seno valdo su medicina susijusios specialybės, nors šalies darbo rinka jau kelinti metai labiausiai trokšta informacinių technologijų specialistų. Galbūt tų ekspertų balsas skamba ne itin įtikinamai?
Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad reformų stūmėjai vadovaujasi nuojautomis ir spėlionėmis, nes neturi patikimos statistikos, kaip klostosi aukštąsias mokyklas baigusių absolventų likimas. Kiek jų ir kokių specialybių išvyksta dirbti į užsienį? Kokia dalis lieka Lietuvoje ir ar jie dirba pagal specialybę? Jeigu dirba ne pagal specialybę, kokios kvalifikacijos darbą? Kiek įvairias specialybes įgiję absolventai uždirba ir kiek sumoka mokesčių?
Tokia statistika, be abejo, būtų naudinga ne tik motyvuojant abiturientus rinktis vieną ar kitą studijų programą, bet ir braižant ateities perspektyvas.
Štai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro atliktas tyrimas atskleidė, kiek baigusių pedagogines studijas absolventų suka ne į mokyklą. Tarkime, 2010–2016 metais vos 13 proc. jaunųjų lituanistų įsidarbino mokykloje.
Be to, šalyje yra apie 50 tūkst. mokytojų, maždaug pusė jų – per 50 metų amžiaus. Vadinasi, po keliolikos metų jiems išeinant į pensiją mokyklose pamažu beveik nebeliks kam dirbti.
Tokia statistika būtų pravarti ir todėl, kad neleistų Švietimo ir mokslo ministerijos klerkams ar tam tikrų verslo sričių lobistams plauti visuomenei smegenų, jog humanitariniai mokslai šių laikų abiturientams prilygsta kone savižudybei, o dirbti ne pagal įgytą specialybę – nusikaltimas.
Štai banko „Danske Bank“ globalių paslaugų centro vadovė R.Vasilkevičiūtė atskleidė, jog tarp pustrečio tūkstančio organizacijos darbuotojų 95 turi filologinį išsilavinimą, o 28 yra istorikai.
Beje, ar žinote, ką studijavo vienas garsiausių ir įdomiausių visų laikų kino režisierių A.Hitchcockas? Inžineriją.
Jis tiesiog nepamiršo, kad mokytis ir siekti svajonės reikia visą gyvenimą, ne tik universitete.
