M.A.Haroldas įsitikinęs, kad naktinis gyvenimas duoda daug naudos. Ten, kur duris atveria baras, kuriame groja gyva muzika, mažėja nusikalstamumas.
Be to, tai ekonomikos ramstis: baras sulaukia turistų, sumokami mokesčiai.
Bet tai supranta ne visi valdžios atstovai, kurie naktimis miega ir nežino, kas vyksta mieste. Todėl 40-metis britas tai stengiasi paaiškinti ne tik savivaldybės tarybos posėdžių salėje.
M.A.Haroldas neslepia, kad net tarybos nariams sąvoka „naktinis meras“ kelia nuostabą.
Kai per pastarąjį posėdį jis apie tai priminė, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Renata Cytacka pašmaikštavo, kad tuomet ji norėtų tapti rytine mere, nes dažnai savivaldybėje pasirodo jau 7 valandą ryto.
Naktiniu meru prisistatančiam M.A.Haroldui iš tarybos narių teko išgirsti ir kandžių pašaipų, o kai kurie net pirštą prie smilkinio sukiojo.
– Kas yra tas naktinis meras, kuris abejingų nepalieka net sostinės politikų? – paklausiau M.A.Haroldo.
– Naktinis meras – sąvoka, atsiradusi Amsterdame maždaug prieš 25 metus. Kadangi šis miestas pasaulyje yra vienas naktinio gyvenimo centrų, politikai nusprendė oficialiai įforminti šį postą. Jie suprato, kad būtinas tarpininkavimas tarp politikos veikėjų ir naktinės ekonomikos atstovų.
Sakyčiau, kad naktinis meras yra tarpininkas tarp dieną dirbančių politikų ir naktinio gyvenimo atstovų.
Juk politikai nežino, kas mieste vyksta naktį, nes tuo metu dažniausiai miega. Todėl net ir Vilniaus savivaldybės taryboje ne kartą buvo iškilusi problema, kad tie, kurie priima sprendimus, nežino, apie ką kalba.
Nežinojimas kelia baimę, kartais net paranoją. Manoma, kad naktinis gyvenimas – tai girdyklos, narkotikai ir visas tamsiuoju paros metu dirbančias įstaigas reikia kuo skubiau uždaryti.
Jeigu nėra dialogo tarp naktinio gyvenimo atstovų ir sprendimus priimančių asmenų, pastarieji naktinį gyvenimą tik stums į užribį, neleis jam plėtotis.
Todėl kas nors turi paaiškinti, kad naktinis gyvenimas nėra vien baisumai, kurie dažnai yra tik įsivaizduojami. Kad nereikia visko drausti, o reikia prisidėti prie naktinio gyvenimo plėtojimo.
Esu įsitikinęs, kad tik plėtojant naktinį gyvenimą galima surasti kompromisus tarp gyventojų, verslininkų ir kultūros atstovų. Konfliktai naudos neduos.
– Dėl to rugsėjį ir vykstate į tarptautinę naktinių merų konferenciją Stokholme?
– Taip. Tikiuosi gauti naudingos informacijos apie tarptautinę praktiką, apie naktinių merų įgyvendinamų sumanymų sėkmes ir nesėkmes.
Nereikia slėpti – niekas nėra pasakęs, kad idėjos pradininko Amsterdamo naktiniame gyvenime viskas gerai. Šis ir kiti miestai eksperimentuoja.
Reikia naudotis proga – nekartoti klaidų, kurių kiti pasaulio miestai per pastaruosius dešimtmečius neišvengė.
O pasimokyti yra iš ko – naktiniai merai yra Paryžiuje, Ciuriche, Tbilisyje ir daugybėje kitų pasaulio miestų.
Tarptautinė naktinių merų konferencija vyksta kiekvienais metais. Šiemet ji Stokholme rengiama dėl to, kad Švedijos sostinėje netrukus vyks naktinio mero rinkimai.
Man bus proga paspausti įvairių pasaulio miestų naktiniams merams ranką ir pasakyti, kad Vilnius taip pat turi naktinį merą, kad yra šio judėjimo dalis.
Kartu tai padidins Vilniaus žinomumą pasaulyje, bus nemokama reklama miestui.
– Minėjote apie naktinių merų rinkimus kituose miestuose. O kaip jūs pats užėmėte šį postą?
– Savivaldybės tarybos posėdyje priminiau, kad nesieksiu kitos kadencijos tarybos nario kėdės – kad nepamanytų, jog kalbėdamas apie naktinį merą rengiuosi rinkimams.
Kituose miestuose naudojama skirtinga praktika.
Vienuose naktinius merus paskiria merai, kituose įkuriamos įstaigos, kurių vadovai tampa ir naktiniais merais.
Būna, kad naktiniai merai išrenkami formaliai, kartais rinkimai rengiami muzikos festivaliuose. Yra visokių būdų. Kai kuriems kolegoms savivaldybės taryboje atrodo, kad jeigu meras, tai turi būti išrinktas.
– Ką jau pavyko nuveikti kaip naktiniam merui?
– Pasitaikė, kad savivaldybėje svarstant kelis skundus dėl naktinių klubų, barų veiklos pravertė mano paaiškinimai.
Pastebėjau, kad savivaldybės darbuotojai nelabai nori gilintis į klausimo esmę. Jiems nelabai įdomu, koks tai baras – jie nelinkę vaikščioti į jį kelis kartus vėlyvu metu, kad išsiaiškintų tikrąją padėtį.
Jie vengia kalbėtis su gyventojais, kad sužinotų, ar tikrai baras kelia problemų.
Jiems tas pats, kad gal kas nors skundžiasi norėdamas uždaryti barą vien dėl to, jog šalia turi savo užeigą. Tokių atvejų taip pat pasitaiko. Ir ne tik Lietuvoje.
Būna, kad aš žinau, koks naktinis gyvenimas vyksta tame naktiniame klube ar bare, todėl apie tai ir papasakoju. Juk iš užeigos atimti ar apriboti prekybos alkoholiu leidimą – tai parašyti jai mirties nuosprendį.
Savivaldybė prekybos alkoholiu leidimo apribojimą naudoja kaip spaudimo būdą, nors dažnai ne alkoholis yra problema.
Tarkim, jeigu dažnai pasitaiko smurto atvejų baro prieigose, tai gal prastai dirba apsaugos darbuotojai?
Bet savivaldybė negali atleisti apsaugininkų, tad siekia apriboti prekybos alkoholiu leidimą.
Kiti miestai stengiasi ieškoti kitokių būdų problemai spręsti, ne vien tik grasinti atimti prekybos alkoholiu leidimą.
Pavyzdžiui, Berlyne yra milijono eurų fondas, iš kurio pagalbos gali prašyti kiekvienas baras, kuris sulaukia skundų dėl triukšmo. Už tokio fondo pinigus gali būti įrengta geresnė garso izoliacija. Laimi baras, kuris sulaukia daug lankytojų, patenkinti ir aplinkiniai gyventojai.
Vokiečiai supranta: jeigu barą uždaro, tai yra nuostolis ekonomikai. Nebemokami mokesčiai, sumažėja turistų. Todėl investicijos atsiperka su kaupu.
Daug kas mano, kad užsiimu vien naktinio gyvenimo skatinimu. Taip nėra. Man labiau rūpi naktinio gyvenimo analizė.
– Naktinis gyvenimas Vilniuje ir Europos miestuose. Kuo jis panašus, kuo skiriasi?
– Vilnius yra Europoje. Pradėkime nuo nedidelio trūkumo Vilniuje. Įprasta, kad bet koks kultūrinis gyvenimas prasideda nuo žmonių, kultūrų sintezės.
Tarkim, į Londoną iš visų pasaulio šalių atkeliauja skirtingos muzikos tradicijos ir jos ten gyvuoja kartu.
To reikia ir Vilniui. Mes galime importuoti idėjas iš kitur, bet tai bus kopijos.
Reikia, kad Vilnius natūraliai įgautų daugiau įvairovės, veiklos laisvės.
Kad mieste liktų kuo mažiau mažų getų, sienų, kad vilniečiai išmoktų, eksperimentuoti. Tai turėtų atsirasti be valdžios paramos ar įsakymų.
Reikia skatinti imigraciją, Vilniaus gatvėje neužtenka Lietuvos naktinio gyvenimo centro ir kas savaitę ten rengti naują programą.
– Naktinis gyvenimas susijęs su triukšmu, dėl to skundžiasi Senamiesčio, Naujamiesčio gyventojai. Ar jūs jiems atsakytumėte kaip daugelis jaunuolių: „Jeigu norite tylos, kraustykitės gyventi į kaimą“?
– Taip nesakyčiau. Yra protingumo ribos. Negali būti, kad prie dešimties daugiabučių atsiranda naujas baras, iš kurio triukšmas sklinda visą naktį. Tai būtų anarchija.
Aš norėčiau, kad būtų protinga tvarka, o dabar yra neprotinga tvarka, kuri pusiau veikia.
Yra taip: gatvė pilna barų, bet atsiranda vienas gyventojas, kuris rašo dešimtis skundų dėl vienos užeigos, reikalaudamas 22 valandą tylos ir ramybės.
Jei gatvėje, kurioje verda naktinis gyvenimas, apsilankė dvidešimt tūkstančių žmonių, paliko krūvas pinigų, o vienam tai nepatinka ir jis nori tylos, gerai pagalvokime, pasverkime.
– Daugelis naktinių klubų, barų yra Senamiestyje ir Naujamiestyje, bet jų nerasi Fabijoniškėse ar Žirmūnuose. Tai gerai ar blogai?
– Šiuo klausimu diskutavau su grupe jaunuolių, kurie ketina žengti į labiau nuo centro nutolusius rajonus, ten rengti kultūros projektus.
Manau, kad tai sveikintinas sumanymas. Seniai pastebėta, kad ten, kur naktimis daugiau veiksmo, kultūros, žemesnis nusikalstamumo lygis.
Jeigu bare groja gyva muzika, ten mažiau girtų žmonių. Į tokį barą einama ne prisigerti, o klausytis muzikos. Tai jau ne šiaip baras, kuriame vien liejasi alkoholis, o kultūringa vieta.
Išskyrus Senamiestį ir Naujamiestį, atokesniuose rajonuose veikia vien barai, tad ten ir daugiau problemų. Vadinasi, vienintelė išeitis – skatinti kultūrą.
– Naktinis gyvenimas verda ir Savanorių prospekte. Išdrįstumėte naktį pasivaikščioti po „Krasnucha“ pramintą rajoną?
– Neseniai atsirado naujas kultūros traukos centras prie stoties – ta vieta anksčiau taip pat gero vardo neturėjo.
Dabar dažnai užsuku į šį rajoną ir niekada man nebuvo baisu. Manau, jog problemų stoties rajone sumažėjo būtent dėl to, kad atsirado tokių vietų.
Jos atbaido blogiukus, sakyčiau, atskiedžia visą rajoną.
Atsiranda šviesos, o juk juodus darbus siekiantys daryti žmonės nori būti šešėlyje.
Susirūpino ir Niujorkas
Sekdamas kitų Europos miestų pavyzdžiu neseniai naktinio mero paieškas skelbė Niujorkas. Miestas taip pat suformavo 12 narių naktinio gyvenimo patarėjų tarybą.
Naktinis miesto meras, kuris Niujorke trumpiau vadinamas „Don“ (angl. „director of nightlife“), atsakingas už naktines miesto pramogas, renginius, padeda nagrinėti skundus dėl triukšmo, nusikalstamumo.
„Dabar dažniau nei bet kada anksčiau muzikiniai klubai, restoranai, barai užveria duris. Miestas turi nedelsdamas sustabdyti šį kultūrinį kraujavimą, priešingu atveju Niujorkas praras savo veidą“, – sakė miesto tarybos narys Rafaelis Espinalis, pasiūlęs tokią pareigybę.
Didėjančios nekilnojamojo turto kainos, skundai dėl triukšmo ir kitos bėdos per pastaruosius 15 metų privertė uždaryti apie 20 procentų Niujorko pasilinksminimo įstaigų.
