Tiesa, septynių mėnesių migracijos statistika vis dar neigiama – dėl šios priežasties Lietuva sumažėjo 943 gyventojais.
Vis dėlto migracijos pokyčiai teikia vilties, kad niūriausi visiško Lietuvos sunykimo jau artimiausiu metu scenarijai neturėtų išsipildyti, – emigrantų skaičius šįmet, lyginant su praėjusiais metais, sumažėjo maždaug penktadaliu, o atvykstančių ar grįžtančių gyventi žmonių padaugėjo dvigubai.
Tačiau neaišku, ar tikrai šie statistikos duomenys – jau pirmosios kregždės, pranašaujančios į Lietuvą ateinantį demografijos pavasarį.
Vienas mėnuo, kai atvyksta kiek daugiau žmonių nei išvyksta, iš viso galėtų būti nulemtas atsitiktinių aplinkybių ir neleistų daryti jokių apibendrinimų.
Trys mėnesiai iš eilės – jau rimčiau, bet ar jau galima teigti, kad migracijos kryptis keičiasi, – labiau į Lietuvą nei iš jos?
Pirmiausia net trečdalį imigrantų sudaro ne grįžtantys į tėvynę Lietuvos piliečiai, o daugiausia trečiųjų šalių gyventojai, kuriems lietuviški atlyginimai atrodo visai patrauklūs. Negana to, jų dalis tolydžio auga.
Trūkstant darbo jėgos ir senstant visuomenei reikėtų džiaugtis ir tuo, kad daugėja norinčių gyventi Lietuvoje užsieniečių, kurie paprastai būna jaunesnio amžiaus asmenys, ypač jei atvyksta iš kultūriniu požiūriu palyginti artimos Ukrainos arba Baltarusijos.
Tačiau šiuos žmones mažai kas sieja su Lietuva – jiems paprasta vėl pasipustyti padus ir išvykti ten, kur gyvenimas bus geresnis.
Be to, aimanuojančią dėl nykstančios lietuvių kalbos ir kultūros visuomenę mažai guodžia, jei išvažiavusius lietuvius darbo rinkoje pakeis ukrainiečiai ir baltarusiai. Todėl labiausiai laukiami ne jie, o grįžtantys tautiečiai.
Jeigu skaičiuosime vien Lietuvos piliečius, tik šių metų balandį jų išvyko tiek pat, kiek ir sugrįžo, o visais kitais mėnesiais balansas vis dar neigiamas.
Iš viso nuo metų pradžios dėl emigracijos lietuvių Lietuvoje sumažėjo 5324 asmenimis.
Žinoma, padėtis atrodo daug geresnė nei pernai, bet garantuoti, kad jau įvyko lūžis ir ateityje migracija liausis mažinti lietuvių Lietuvoje skaičių, niekas negali.
Net vidaus reikalų ministras E.Misiūnas – jis pasidžiaugė, jog emigrantai grįžta todėl, kad gyvenimas šalyje gerėja, ir pateikė jo butą remontavusių auksarankių lietuvių pavyzdį, esą Lietuvoje uždirbančių tiek pat, kiek ir Anglijoje.
Jei tai tiesa, vadinasi, ministras labai dosniai jiems atsilygino.
Telieka palinkėti ir statybininkams, ir ne tik šios profesijos žmonėms kuo daugiau tokių puikių klientų.
Be abejo, pagrindinė emigracijos priežastis – per mažas uždarbis Lietuvoje, lyginant su Vakarų šalimis.
Ekspertai tvirtina, kad kol darbo pajamos pas mus bus 3–4 kartus mažesnės, jokie valdžios meilikavimai nepajėgs sustabdyti masinės emigracijos.
Ekonomistas N.Mačiulis aiškina, kad žmonės grįžta, nes šįmet užmokesčio augimas šalyje įsibėgėjo iki beveik 10 proc., bet vakar paskelbta ir kita statistika – pernai Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyveno beveik 23 proc. gyventojų, o tai vienu procentu daugiau nei užpernai.
Šis skaičius patvirtina seniai pastebėtą dėsningumą – Lietuvoje ekonomikos augimo vaisiai paskirstomi labai netolygiai: vienų socialinių sluoksnių pajamos didėja realiai, kitų – vos ne vos, o trečių iš viso tūpčioja vietoje ar net mažėja.
Matyt, kai kurie nusprendę grįžti emigrantai patikėjo, kad galės pagal savo profesiją normaliau uždirbti ir Lietuvoje, kiti užsienyje spėjo šiek tiek susitaupyti pinigų, bet taip ir neįstengė integruotis į tų šalių visuomenę ir, pavargę nuo gyvenimo svetur, prisiminė gimtinę.
Tačiau tokie migracinių nuotaikų pokyčiai dar labai netvarūs. Per anksti sakyti, kad jau matyti šviesa tunelio gale, nes tai gali būti ir tik tolstančio traukinio žibintų sukurtas miražas.
