Ožkas išskerdė kieme
„Arti nėra jokio miško, todėl nenujaučiau, kad vilkai gali atsėlinti ir iki mūsų kaimo. Tačiau prieš mėnesį jau pasiekė kalbos, kad už kokių poros kilometrų, paežerėje vilkai ožką papjovė. Gretimame kaime šie žvėrys aveles apkandžiojo, o papjautą ožiuką dar ir su savimi nusitempė.
Dabar gi jie atėjo ir pas mus“, – pasakojo Utenos rajone esančiame kaime gyvenanti moteris.
Rugpjūčio 12-osios naktį vilkai sodybos kieme, prie pat šiltnamio papjovė ožką ir du ožiukus. Ne tik papjovė, bet ir taip papuotavo, kad iš gyvulių teliko išverstos žarnų krūvos ir apgraužti kaulai.
„Atsikėlusi 5 valandą ryto skubėjau pamelžti ožkos, ir supratau, kad kažkas ne taip – pievoje ties šiltnamiu nebebuvo pririštų gyvulių. O priėjusi artyn pamačiau tai, ko niekam kitam nelinkėčiau.
Ožkos viduriai išversti ant žemės, mėsa nudraskyta, bet gyvulys dar kvėpuoja. Šalia – trijų mėnesių amžiaus dviejų ožiukų liekanos. Vietoj šlaunų telikę kaulai. Tai buvo siaubinga“, – moteris pritilo.
Atokiau buvo pririšta dar viena ožka su šalia laigančiu ožiuku. Laimei, pasisotinusiems vilkams ji neberūpėjo.
„Reikėjo tą ožkelę ryte pamelžt, o ji tirta iš baimės net pasišokinėdama. Tiek siaubo vilkai jai įvarė“, – atsiduso pašnekovė.
Išbandymu šiai moteriai tapo dar ir tai, kad vilkų paliktos skerdienos nevalia buvo judinti. Mat teko laukti komisijos, o po to – dar kelias dienas, kol jau dvokiančias ožkienos puvenas išsivežė utilizavimo įmonė iš Rietavo.
Medžioja didelė šeima
Užregistruojant šį vilkų antpuolį Leliūnų seniūnijoje darbuotojai prakalbo apie tai, kad apylinkėse pastaruoju metu medžioja aštuonių vilkų šeima.
„Tačiau iš kur ji atklysta?“ – sukluso moteris. Juk artimiausias miškas – tai Anykščių rajone esanti Šimonių giria, iki kurios nuo kaimo, kuriame savaitės pradžioje medžiojo vilkai, yra maždaug 30 kilometrų.
Liepos pradžioje apie vilkų antpuolius kalbos ūžė ir kitoje Utenos rajono seniūnijoje.
Užpalių seniūnijos seniūnas Eugenijus Keraminas „Utenos dienai“ yra sakęs, kad šie plėšrūnai lankėsi ne tik gyvulių ganyklose, bet ir gyventojų kiemuose. Ir per savaitę vilkai seniūnijoje papjovė dešimt gyvulių.
Utenos medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas Tomas Zubovas teigė, kad šiame rajone galbūt gyvena trys vilkų šeimynos, kurių kiekvieną sudaro 5–7 vilkai. Pasak jo, tokio didelio skaičiaus plėšrūnų šiame rajone nebuvo kelis dešimtmečius.
Populiacijai grėsmė nekyla
Vilkai medžioja. Šeimomis be jokio garso naktį priartėja prie žmogaus būsto ir išpjauna gyvulius: avis, ožkas, veršelius, kartais – net šunis.
Rugpjūtis apskritai yra tas laikas, kai vilkų jaunikliai yra smarkiai ūgtelėję ir pradeda „lankyti“ medžioklės pamokas. Užaugę yra ir gyvulių jaunikliai, bet ne tiek, kad sugebėtų apsiginti.
Tad kaip juos apginti? Pokalbis apie tai – su gamtininku ir medžiotoju Jonu Jakseboga, gyvenančiu Gramackų kaime, esančiame šalia Labanoro girios. Šis žmogus ir pats ūkininkauja, ir turi suklaupęs net 35 metus aplinkosaugininko patirties.
– Vilkų atakos ūkininkams pridaro didelių nuostolių. Ir ne tik finansinių. Jie praranda mylimus gyvulius, ir kenčia dėl to emociškai.
Tad ar jie teisūs pykdami dėl to, kad vilkai yra nepagrįstai saugomi ir per mažai medžiojami?
– Vilkus stebiu kone visą savo gyvenimą, žinau jų įpročius. Ir vis tik manau, kad ūkininkai teisūs – šie žvėrys jiems pridaro daug žalos.
Vilkai apskritai yra vieni gudriausių plėšrūnų. Jie pergudrauja žmogų. Nors ūkininkai imasi priemonių gyvulių bandoms apsaugoti, vilkas suranda būdų, kaip tas priemones apeiti.
Manyčiau, kad reikėtų nors dvigubai padidinti vilkų medžioklės limitą. Ir šią nuomonę galiu pagrįsti.
Berods, 1983 metais vien tik Švenčionių rajone, kuriame ir gyvenu, per metus buvo sumedžioti 33 vilkai. O štai šiuo metu visoje Lietuvoje nustatytas 60 vilkų medžioklės limitas per visą sezoną.
Jis prasideda spalio 1 dieną, bet per tris mėnesius jau visos kvotos būna išeikvotos.
Ir dar: vilkų skaičius devintajame dešimtmetyje buvo 600-800, o nors šiuo metu jų yra maždaug perpus mažiau, opuliacijai tikrai nėra jokios grėsmės.
– Jūs ir pats ūkininkaujate, auginate avių, gyvenate šalia Labanoro girios. Kaip apsaugote savo gyvulius?
– Avis auginu daugiau nei 30 metų, ir išties miškas man – po langais. Todėl galiu drąsiai teigti, kad kai kuriems ūkininkams „reikia diržo“. Juk net ir tuo bjauriuoju sovietmečiu niekas nei avių, nei veršelių nepalikdavo nakčiai lauke.
Tai, kad elektriniai piemenys neapsaugo gyvulių nuo šių plėšrūnų, yra akivaizdu. Todėl visas savo avis nakčiai sugenu į tvartą.
Tiesa, žmonės ilgam buvo primiršę avis, ir jų auginimo banga ėmė kilti vos prieš dešimtmetį. Taigi apsaugai nebuvo ir vis dar neskiriama tinkamo dėmesio. O ji būtina.
Nesvarbu, kokio dydžio yra banda – šimtas ar tūkstantis avių ganoma, ganykla turi būti ne tik aptverta, bet ir joje įrengta pašiūrė, į kurią nakčiai būtų galima suvaryti ir uždaryti avis.
Jei pašiūrės nėra, tuomet gyvulius būtina suginti į tvartą.
Nepopuliaru priminti sovietmetį, bet šeštame dešimtmetyje būta tokios nuostatos, kad kiekvienas tarybinis ūkis ar kolūkis privalėjo laikyti tam tikrą kiekį avių.
Dieną jos būdavo ganomos, o nakčiai sugenamos į aptvarą ir jų nuo vilkų saugoti pasilikdavo sargai.
– Kada vilkai pradeda mokyti vaikus medžioklės? Ir kaip jie atiduria ten, kur nėra miškų?
– Paprastai birželio pabaigoje prasideda pirmosios pamokos, tad šiuo metu vilkiukai „pradinę mokyklą“ jau yra baigę ir mokosi „vidurinėje“. Vilkas juk nesimaitina žole, jis yra plėšrūnas.
Jie gyvena šeimomis, turi savo teritoriją ir joje klajoja bei medžioja.
Dienai praleisti jiems nereikia didelio miško masyvo – Labanoro, Šimonių ar kitokios girios. Jie gali pratūnoti kukurūzų ar javų lauke, didesniuose krūmynuose.
Teritoriją vilkai apeina kas savaitę ar rečiau. Nuo jos dydžio priklauso, kiek kartų šie žvėrys užsuks į tą pačią vietą. Bet būtinai ateina jos apžiūrėti, nes saugo ją ir nuo kitų savo gentainių.
Kita vertus, seni, patyrę vilkai niekada neina ten, kur paliko nebaigtą sudoroti grobį. Jie žino, kad ten kelti koją yra pavojinga.
– Kokio dydžio esti jų šeimos?
– Vilkės paprastai atsiveda 4-6 vilkiukus, tačiau žiemos ne visi sulaukia. Taigi šeimą sudaro vilkė ir patinas, vykstant mokslams prisijungia praėjusių metų, bet dar nesubrenę jaunikliai bei šiųmečiai vaikai. Taigi dešimt vilkų – tai normalaus dydžio šeima.
Gali tikėtis kompensacijos
Aplinkos ministerija yra paskelbusi, kad už vilkų padarytą žalą atlygina savivaldybė pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatytą tvarką.
Ūkininkai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas turi pranešti savo seniūnijai apie patirtą žalą ir paprašyti ją įvertinti ir atlyginti.
Gavęs tokį pranešimą, seniūnas privalo tą pačią dieną informuoti medžioklės plotų naudotoją ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai reikia daugiau laiko jos dydžiui nustatyti.
Žalą apskaičiuoja savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką.
Utenos savivaldybė pernai buvo paskelbusi, kad vilkai 2017 metais išpjovė 34 gyvulius ir ūkininkams padarė apie 6 tūkst. eurų žalos.
Vadinasi, už avi arba ožką, įrašytą į registrą, buvo mokama 176 eurai kompensacijos. Už neregistruotus gyvulius jos neskiriama.
Kaip ir visoje Europos Sąjungoje, taip ir Lietuvoje vilkai yra saugoma gyvūnų rūšis.
