„Nuo gruntkelio kyla, raitosi dulkių kamuoliai“, – pradeda pasakoti savo kelionės į Dzeržinską įspūdžius prancūzų žurnalistė.
Dzeržinskas įsikūręs ant Okos upės kranto, jį nustelbia buvęs imperijos didmiestis Žemutinis Naugardas su 1,3 mln. gyventojų, esantis prie Volgos už 35 kilometrų.
Miestas taip pavadintas liūdnai pagarsėjusios ČK (Ypatingosios komisijos, įkurtos Rusijoje 1917 metų gruodžio 20 dieną kovai prieš kontrrevoliuciją. – Red.) – pirmosios sovietų politinės policijos – pirmininko Felikso Dzeržinskio garbei ir atrodo niūriai dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus. 1993 metais mieste gyveno 282 tūkst. žmonių, o šiandien jų beliko 232 tūkstančiai, rašo straipsnio autorė.
Praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje miestas tapo sovietų chemijos pramonės sostine.
Šiandien Dzeržinskas yra viena labiausiai užterštų vietų Rusijoje. 2007 metų JAV Blacksmitho instituto (nuo 2015 m. kovo 10 d. Institute Pure Earth. – Red.) ataskaita skelbia, kad Dzeržinskas yra tarp dešimties pasaulio vietų, kur ekologinė padėtis – pati blogiausia. Pagal šį rodiklį jis lenkia net Černobylį. Rusijos valdžia su šiuo faktu nesutinka ir tvirtina, kad čia niekada nebuvo gaminamas zarinas, teigia I.Mandraud.
Antrojo pasaulinio karo metu kas antras sviedinys, kas trečia bomba iškeliaudavo pro milžiniškos gynybos pramonės įmonės „J.M.Sverdlovo gamykla“ vartus. Gamykla gamina cheminius ginklus, taip pat fenolio formaldehidines dervas, epoksidus, plastifikatorius, kietiklius, nitrobenzolą, acto rūgšties anhidridą, ploviklius pramonės poreikiams.
„Nepamirškite, kad iš čia iškeliauja bombos Sirijai“, – išsišiepė taksistas, tarsi tai būtų įprastas sąmojis.
Dzeržinskas, kuris iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo uždaras miestas, ir užsieniečiai čia patekti negalėjo, turi ilgametes cheminio ginklo gamybos tradicijas. Kovinės dujos ipritas (garstyčių dujos), taip pat liuizitas – organinis arseno junginys, kurio gamyba faktiškai buvo nutraukta 1998 metais, vandenilio cianidas (vandenilio cianido rūgštis) ar fosgenas (dusinamosios dujos) – visos šios nuodingosios cheminės medžiagos buvo pagamintos būtent šiame mieste, konstatuoja I.Mandraud.
Buvęs inžinierius Sergejus V., kuris pageidavo likti nežinomas, papasakojo apie „juodąją skylę“. „2013 metais mane iškvietė administracija, kad pavestų spręsti aplinkosaugos problemas, tačiau man užteko kelių mėnesių, kad suprasčiau, jog tai būtų beprasmis laiko ir pastangų švaistymas“, – sakė jis.
„Pirmą kartą pasaulyje buvo iškeltas klausimas, kaip sunaikinti 20 metrų cheminių atliekų... Ir niekas nežino. Yra mažiausiai trys sluoksniai, giluminis sluoksnis sukietėjo, kuo arčiau paviršiaus, tuo daugiau skysčio. Jei visa tai užpiltume smėliu, iškiltų pavojus dar labiau pagilinti kietąją dalį. Ir gruntiniai vandenys labai arti...“ – aiškino jis.
Vis dėlto neseniai prasidėjo darbai. Reikia sunaikinti viską, kas yra skystosios būsenos (specialistų vertinimais – 6 tūkst. kub.m), arba pusiau skystos būsenos (9 tūkst. kub. m), ir visiškai uždengti visa tai, kas liko (ne mažiau kaip 55 tūkst. kub. m).
Žurnalistė rašo, kad kalbantis iš kažkur išdygo du vyrai su šortais, kurie rovė šaknis aplink juodąją skylę. „Atliekų brigada“, – juokaudami prisistatė 34 metų Maksimas ir 28 metų Romanas. Tik vienas iš jų dėvėjo pirštines. Brigada nebijo dirbti be apsaugos priemonių: „Mes gi rusai!“
„Geriau nebūti ten ilgiau nei dvidešimt minučių. Po to man pradeda skaudėti galva, – perspėjo mus Maskvoje gyvenantis „Rusijos Greenpeace“ direktorius Ivanas Blokovas. – Nėra tiksliai žinoma, kas konkrečiai yra juodojoje skylėje, niekas ten nieko netyrė, jei jums sakys priešingai – netikėkite“.
Sukrečia tai, kad vadinamoji juodoji skylė – ne vienintelė Dzeržinsko dėmė. Šiek tiek toliau yra dar „baltoji jūra“ – didžiulis 54 ha šviesiai pilkos spalvos plotas, kur iki pat praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio buvo verčiamos kalkės (4 mln. kub. m), sumaišytos su cheminėmis atliekomis. Šio mišinio sudėties taip pat niekas tiksliai nežino, pabrėžė I.Mandraud.
Straipsnio autorė rašo, kad poetiški pavadinimai „juodoji skylė“ ir „baltoji jūra“ labai greitai prigijo problemą suprantančių žmonių kalboje, ir tik vėliau visa tai tapo akivaizdžiu faktu daugeliui, taip pat valdžios institucijoms. Nepaisant to, mūsų dienomis, kaip ir praeityje, gyventojams nepateikiama jokia informacija.
„Sovietmečiu atliekas buvo galima išmesti kur nori“, – atsidūsta Žemutinio Naugardo aplinkosaugos centro „Dront“ („Drontas“) įkūrėjas Aschatas Kajumovas. Centras savo emblemai pasirinko legendinį paukštį drontą iš Mauricijaus salos. Šie paukščiai buvo visiškai išnaikinti XVII a. pabaigoje, praėjus vos dviem šimtams metų, kai į salą atsikėlė pirmieji europiečiai.
Straipsnyje teigiama: prireikė trisdešimties metų, kad valdžios institucijos galiausiai susidomėtų šia problema. „Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai didelės įmonės bankrutavo, pagerėjo oro kokybė ir sumažėjo dėmesys šiai problemai, – aiškino A.Kajumovas. – Vėliau grėsmė vėl iškilo 2004–2005 metais, kai pakilo vandens lygis Okoje. Nuodai galėjo patekti į gruntinius vandenis. Šis momentas sutapo su cheminio ginklo programų sustabdymu ir cechų griovimu. Ir klausimą vėl buvo pasiūlytas svarstyti“.
Prireikė dar penkerių metų, kad jis pasiektų Kremlių. 2011 metais tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmą kartą atskrido sraigtasparniu į Dzeržinską, kad galėtų įvertinti aplinkai padarytos žalos mastą. Jo iniciatyva buvo skirti 4 mlrd. rublių (apie 100 mln. eurų pagal to meto valiutos keitimo kursą). Tačiau laikas ėjo, įmonių, kurioms būtų pavesta atlikti šį darbą, pasirinkimas užsitęsė, ir dalis pinigų išgaravo teisminių procedūrų ir korupcijos vingrybėse, teigia žurnalistė.
Pasak A. Kajumovo, nevedama jokia statistika. Žinoma tik tiek, kad sergamumas vėžiu čia viršija visus rekordus ir yra didžiausias Rusijoje.
Išlaidos padvigubėjo. Buvo atliktos naujos ekspertizės pagal federalinę programą „Švari šalis“. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats pasirinko korporaciją „Gazenergostroj“ – įmonių susivienijimą, dirbantį energetikos ir statybos sektoriuose. Gegužės mėnesį trūkstami 3 mlrd. rublių (apie 49 mln. eurų) buvo paimti iš nacionalinio rezervo fondo. Taip juodojoje skylėje prasidėjo statybos darbai, jie suplanuoti iki 2020 metų, rašo žurnalistė.
„Beveik visi mano draugai mirė sulaukę 50–60 metų, daugiausia dėl širdies ligų“, – sako 67 metų priešgaisrinės saugos inspektorius Nikolajus.
„Kai ėjau į pensiją, pasirašiau dokumentą, kuriame pasižadėjau nieko nepasakoti apie sprogmenis, suprantate... Gal jis jau nebegalioja, bet kas žino ... Aš galiu pasakyti tik tiek, kad tvyrojo labai stiprus kvapas, kartais net ir mieste“, – sakė Nikolajus.
Mieste jau gal dešimt metų visur yra pastatyti kioskai, kuriuose pardavinėjamas artezinis vanduo, išgautas iš giluminių grunto sluoksnių. Gerti vandentiekio vandenį neįmanoma, pabrėžė žurnalistė.
Kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų, didžioji dalis miesto gyventojų nieko nežino apie pavojų, kylantį dėl žemėje palaidotų atliekų, jie net nežino apie juodąją skylę ir baltąją jūrą, tvirtino I. Mandraud.
„Niekada apie tai negirdėjau“, – tikino 40-metė Ana, iš nuostabos išpūtusi akis.
Mitrios jaunos moterys inžinierės, 30-metė blondinė Jevgenija ir 33 metų raudonplaukė Svetlana, išėjusios motinystės atostogų, stumia vaikiškus vežimėlius netoli pramoninės zonos, nekreipdamos į tai dėmesio.
„Jūs gi matote, mes neturime uodegų ir turime po penkis rankų pirštus!“ – šaiposi jos.
Straipsnio autorė pabrėžė, kad visi Dzeržinsko gyventojai, kuriuos teko sutikti, nenorėjo, kad būtų minimi jų vardai, bijodami prarasti darbą, nes kalbėjo apie „neigiamus reiškinius“ su užsieniečiais.
„Tu būsi nedelsiant apkaltintas šalies įvaizdžio gadinimu ir investuotojų atstūmimu“, – su kartėliu sakė A.Kajumovas.
„Mes negalime patekti į tas vietas, – patvirtino Vadimas Ščiurenkovas, vietos laikraščio „Dzeržinskoje vremia“ („Dzeržinsko laikas“) vyriausiasis redaktorius. – Viskas daroma taip, kad mes galėtume tik stebėti rūką ir vandens spalvą“.
Jo nuomone, išvalyti užterštą teritoriją kainuos brangiau negu olimpinės žaidynės Sočyje“.
Žurnalistas V.Ščiurenkovas taip pat susirūpinęs oro tarša ir „spontanišku dujų išsiskyrimu“. „Tai vyksta reguliariai nuo 22 val. iki 3 val. ryto, kadangi gamyklos peržengia ribinius gamybinius parametrus, ir valymo filtrai tampa neveiksmingi“.
Jis kaltina administraciją, kuri į tai nekreipia dėmesio. Gyventojams, kaip ir anksčiau, tai nerūpi.
„Sklinda blogas kvapas? Uždarykite langus, štai ir viskas. Naktį žmonės nieko nemato. Alkoholis ir narkotikai žudo greičiau“, – citavo V.Ščiurenkovą specialioji laikraščio „Le Monde“ korespondentė I.Mandraud.
Parengė Leonas Grybauskas
