Tai neabejotinai taps puikiu masalu rinkėjams. Juk prekybininkai dalies visuomenės akyse yra blogis, kuriam gali prilygti nebent skandinavų bankai ar gauruota rusiškos meškos letena.
Portalas delfi.lt paskelbė priemonių, kurių ketina imtis Vyriausybė, planą. Tai greičiausiai tik juodraštis, tačiau kai kurie užmojai glumina, o dalis – net ir baugina.
Pasirodo, valstiečiai neketina palaidoti idėjos valstybei perimti dalį prekybos verslo. Užsimenama apie valstybinių vaistinių tinklą gydymo įstaigose ir apie prekybos alkoholiu monopolį. Tik sunkiai suvokiama, kuo tai susiję su siekiu mažinti kainas – negi valstybinės svaigalų parduotuvės juos ims pardavinėti pigiau?
Prekybos tinklams rengiamas apynasris. Projekte numatyta įvesti standartines sutartis su tiekėjais, įkurti jas prižiūrėsiančią ir ginčus spręsiančią instituciją, riboti prekybos įmonių koncentraciją atskiruose regionuose, suteikti daugiau galių Konkurencijos tarybai.
Šitokios idėjos iš esmės gal ir nėra blogos, nors, aišku, prekybininkai vargu ar bus patenkinti sugriežtintomis taisyklėmis.
Bet jei jos bus vienodos visiems, tuomet konkurencija dėl to neturėtų nukentėti. O būtent ji, kaip visiems žinoma, daugiausia ir lemia galutines kainas.
Tačiau vargu ar protinga reikalauti dvigubos apskaitos, kad valstybės institucijos sužinotų, kiek prekybos įmonė uždirba platindama savo firminius, o kiek – kitų tiekėjų gaminius.
Tai būtų tik dar vienas biurokratinis suvaržymas, kuris galiausiai reikštų didesnes sąnaudas.
Visišku populizmu dvelkia mintis sukurti specialią platformą, kurioje būtų skelbiama, už kiek savo produkciją parduoda ūkininkai ir kiek ji kainuoja parduotuvėse. Eiliniai rinkėjai ir vėl galės piktintis, kad litras pieno nuo karvės iki stalo pabrangsta kokius tris kartus, nes jo surinkimo, perdirbimo ir kitos sąnaudos jiems nelabai rūpi. Todėl tai būtų dar vienas valstietiškas bandymas supriešinti visuomenę ir verslą.
Bet valdantieji, pasirodo, nusiteikę rūpintis verslu, ypač smulkiuoju. Valstybinėse turgavietėse žadama iš prekiautojų netgi neimti rinkliavų, jei jie pasižadės sumažinti kainas. Tik ar neteks tuomet prie kiekvienos kiaušinių pardavėjos pastatyti po tikrintoją, kuris prižiūrėtų, kaip ji laikosi įsipareigojimų?
Pečiais gūžčioti belieka dėl ketinimų sugrąžinti dalį sumokėtų pinigų, jei juos išleidote šeimos valdomose krautuvėlėse ar turguje. Taip esą būtų galima padaryti gyventojams teikiant kasmetines pajamų mokesčio deklaracijas. Smulkiajam verslui tai gal ir būtų postūmis, tačiau sunkiai įsivaizduojama, kokios netektys lauktų biudžeto.
Žinoma, Vyriausybė nepamiršo apriboti ir prekybos tinklų darbo laiko švenčių dienomis ir savaitgaliais. Tiesa, vienas narių, socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis, neseniai dėl to prie vieno stalo susodinęs prekybininkus ir profesinių sąjungų atstovus, tikino, kad iš pradžių bus laukiama, ar pavyks jiems susitarti, o tik paskui imamasi valstybės reguliavimo.
Kol kas pavyko suderėti, kad prekybos centrai galėtų nedirbti per Kalėdas ir Velykas. Be to, „Norfa“ ir „Rimi“ šią savaitę paskelbė, kad kai kurios jų parduotuvės sekmadieniais pradės dirbti trumpiau. Taip jau senokai elgiasi nemažai kaimo krautuvių, nes paskutinę savaitės dieną nuo 15 valandos, kai neįmanoma įsigyti net alaus, jose klientų beveik neliko.
Vadinasi, veikia tiek jau anksčiau įvesti draudimai, tiek savireguliacijos principai. Kam tokiu atveju imtis dar labiau diktuoti darbo laiką, sunkiai suvokiama. Be to, kaip rodo kaimyninės Lenkijos pavyzdys, toks valstybės įsikišimas toli gražu ne visuomet duoda teigiamą rezultatą.
Lenkijoje nuo šių metų didžiosios parduotuvės neturi teisės dirbti kas antrą sekmadienį. Tačiau dėl to nukenčia ir smulkieji verslininkai, įsikūrę po prekybos centrų stogu, nes pirkėjų tomis dienomis beveik nelieka.
Negana to, prekybininkai pirkėjų mažiau sulaukia ir pirmadieniais, nes didysis apsipirkimas persikėlė į šeštadienius.
Visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad nepatenkintų šiuo įstatymu daugiau nei besidžiaugiančių. Negi neverta pasimokyti iš kaimynų?
Premjeras S.Skvernelis jau senokai užsimena, kad bandoma privilioti dar bent vieną prekybos tinklą iš Lenkijos. Priemonių plane numatyta, kad skatinti naujokus turėtų agentūra „Invest Lithuania“.
Nauji žaidėjai, kaip parodė „Lidl“, gali neblogai supurtyti senbuvius. Tik ar dėl to reikšmingai sumažėtų kainų lygis, kaip to siekia valstiečiai? Vargu. Mat bent jau maistas pas mus kol kas kainuoja vidutiniškai mažiau nei visoje ES.
Bet Lietuvoje kiekvienas namų ūkis tam skiria kone ketvirtadalį visų pajamų, o Bendrijos vidurkis – maždaug perpus mažesnis.
Akivaizdu, kad didžiausia kliūtis yra ne augančios ar neva didelės kainos (nors civilizuoti, o ne populistiniai būdai sumažinti jų lygį yra labai sveikintini), o per menkos gyventojų pajamos.
Tik sudaryti sąlygas joms sparčiau augti kur kas sunkiau, nei sovietinius laikus primenančiais metodais mėginti apkarpyti prekybos ar kitokių įmonių pelną, nors nuo jo valstybė pasiima savo dalį.
