Jei kanclerė apie tai būtų užsiminusi bent puse lūpų, gal tai S.Skvernelį ir būtų apsaugoję nuo tolesnių avantiūrų. Bet dabar jos prasidėjo – išsiųsti kvietimai dvylikos užsienio prekybos centrų savininkams steigti parduotuves Lietuvoje.
Gal ir būtų gerai, jei bent vienas atsilieptų, nes konkurencija – į naudą. Tik bėda, kad šalyje, kurioje kasmet mažėja gyventojų, prekybos tinklų koncentracija yra tokia didelė, kad vargu ar kas nors ryžtųsi čia pasistumdyti.
Kovos su kainomis ir prekybos tinklais vėliavą iškėlęs S.Skvernelis taip greičiausiai tikisi atšuoliuoti iki prezidento rinkimų starto pozicijos pirmuoju numeriu. Juk dėl brangstančios duonos ar mėsos dauguma rinkėjų kaltina tik prekybininkus.
Todėl premjeras, vakar pristatęs keistoką planą, kaip įmanoma stabdyti kainų augimą, greičiausiai neprašovė pro šalį. Bent kuriam laikui. Tiktai ar dėl vienodų sutarčių tarp tiekėjų ir prekybos tinklų atpigs duona, jei šįmet maistiniai grūdai užderėjo menkai, o kaina smarkiai pakilo?
Taip pat sunkiai suprantama, kokios įtakos turės tai, kad prekybininkai privalės atskirai skaičiuoti, kiek ir už kokią kainą pardavė savo bei tiekėjų produktų. O siekis uždrausti pastarųjų gaminius pardavinėti už didesnę maržą nei savo firminius išvis panašus į sovietinį reguliavimą.
Vyriausybė nori tvarkyti prekybos tinklų koncentraciją regionuose. Kitaip tariant, įvesti apribojimus. Viskas įmanoma, tačiau kaip tai susiję su siekiu prisišaukti naujų rinkos dalyvių? Niekaip, nes tokiais veiksmais juos tik atgrasysi.
Priemonių plane – administracinės naštos smulkiajam ir vidutiniam verslui mažinimas. Lyg ir pagirtina. Tik kaip tai susiję su kainų augimu? Ir kodėl tokių veiksmų ketinama imtis tik dabar, nors valstiečiai valdžią turi jau kone dvejus metus? Jau buvo galima ir kalnus nuversti.
Viena keisčiausių plano detalių – dalies gyventojų pajamų mokesčio sugrąžinimas už turgavietėse ar mažose krautuvėse įsigytas prekes. Pirmiausia neaišku, ko- kiais nuostoliais tai pavirstų biudžete. Antra, Konkurencijos taryba turėtų to nepraleisti pro ausis, nes taip norima sudaryti nevienodas sąlygas rinkos dalyviams.
Be ta pati Konkurencijos taryba, atrodo, darbo turės ir daugiau. Juk ne veltui prezidentė D.Grybauskaitė, pristatydama savo komandos parengtas įstatymų pataisas, pasikvietė ir jos vadovą Š.Keserauską.
Prezidentūroje subrandintos idėjos nustatyti didesnes nei iki šiol ir neišvengiamas baudas už klaidinančią reklamą, žmonių apgaudinėjimą.
Ekonomistams bei verslininkams pradėjus svarstyti, kad baudos ir dabar nemenkos, D.Grybauskaitė ėmė trinti rankomis – jeigu rauda, vadinasi, pataikiau į skaudamą vietą. Žinant prezidentės požiūrį į lietuvišką verslą tokia piktdžiuga nestebina.
Tiesą sakant, prezidentei gali pavykti nušauti netgi du zuikius iš karto. Mat tarp jos siūlomų pataisų yra ir įpareigojimas rengiamus teisės aktus įvertinti konkurencingumo atžvilgiu. Prezidentūra net neslepia, kad taip ketinama užkirsi kelią populistiniams valstiečių siekiams perleisti dalį verslo funkcijų valstybei ar, pavyzdžiui, steigti valstybines vaistines.
Papietauti su D.Grybauskaite atsisakęs Seimo Kultūros komiteto pirmininkas R.Karbauskis tokias idėjas netgi išvadino politikavimu ir įtarė už jų kyšant farmacininkų ausis. Prezidentė ir vėl gali džiūgauti: įgėliau kaip reikiant!
Tačiau tai – politikų rietenos, o žmonėms rūpintys esminiai klausimai lieka neatsakyti. Pirmiausia ar tikrai reikia skelbti kovą su kainų augimu? Antai pasirėmusi oficialia statistika „Maxima“ vadovė K.Meidė dėjo ant stalo skaičius – per 4 metus kainos pakilo 5,3 procento, o šiame tinkle – 4,2 proc. Ir niekas to neįstengė paneigti. Taip, nuo euro įvedimo itin pabrango kirpyklų paslaugos ar alus sostinės centre, bet tikrai ne duona ar kiauliena.
Antra, jei atlyginimų ir apskritai pajamų augimas lenkia infliaciją (o Lietuvoje taip ir yra), tai jau yra pamažu turtėjančios visuomenės požymis. Maistui mūsų šalyje išleidžiama penktadalis pajamų, ir tai tikrai nėra geras rodiklis, nes ES vidurkis vos viršija 10 proc. Tačiau 1996-aisiais pravalgydavome 36 proc. savo pinigų.
Galiausiai aršesnė konkurencija, prekybininkų ir tiekėjų santykių reguliavimas bei parama smulkiesiems verslininkams kainas padėtų sumažinti labai menkai. Anot Laisvosios rinkos instituto prezidento Ž.Šilėno, teisingiausia būtų sumažinti pridėtinės vertės mokesčio tarifą, kuris jau dešimtmetį galioja, nors nuo 18 iki 21 proc. buvo padidintas „laikinai“.
Valstietiško mąstymo politikai ir jų rinkėjai, vos išgirdę pastarąjį siūlymą, ima rėkti – juk skirtumą pasiglemš prekybininkai. Bet čia ir galima būtų skelbti memorandumus, taikyti reguliavimus, draudimus, baudas, kad kainos būtų sumažintos sąžiningai.
Valstybės institucijos tikrai galėtų kontroliuoti tą procesą. Tačiau sumažinti mokestį ir dar prižiūrėti prekybos tinklus, atrodo, nepalyginti sunkiau nei rašyti laiškus užsienio pirkliams.
