Nuotekos miesteliuose tebegurguliuoja į joms skirtą talpyklą prie namų? Greičiausiai už tai sumokės visi vandens vartotojai, nes pinigai bus išreikalauti iš vandens tiekėjų.
Dar 2017-ųjų pavasarį Europos Komisija paskelbė, jog mūsų šalis neužtikrino, kad 58 aglomeracijose – geriamojo vandens tiekimo teritorijose – ne mažiau kaip 98 proc. nuotekų būtų tvarkoma centralizuotai.
Todėl teks grąžinti dalį pinigų, kurie jau sumokėti už nutiestus vamzdynus ir kitokią infrastruktūrą. Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymu nuspręsta išieškoti žalą iš 18 vandentvarkos bendrovių, 2 komunalinių paslaugų įmonių ir 3 savivaldybių. Bendra suma – 16,1 mln. eurų.
Vandentvarkininkai dėl to niršta. Jie įžvelgė spragų ir siūlomose pataisose, pagal kurias bus privaloma vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklus nutiesti ne iki privataus sklypo ribos, kaip yra dabar, bet iki pat namo pamato.
Grąžins dalį lėšų
„Turėsime grąžinti dalį ES paramos dėl to, kad dalis Panevėžio aglomeracijos gyventojų neprisijungė prie mūsų nutiestų tinklų. Gaila, kad niekas nepasidomi, kodėl jie to nepadarė“, – pasakojo vandentvarkos įmonės „Aukštaitijos vandenys“ vadovas Saulius Venckus.
Juk vieni vandenį semia ir kieme esančio šulinio, o nuotekas pila į atmatų duobę.
Kiti nenori mokėti už prisijungimą, nes mano, kad tai brangu. Treti tam neturi pinigų, o namuose – net ir klozeto.
„Yra ir tokių žmonių, kuriems apskritai nieko nereikia. Taigi numatant tą 98 proc. reikalavimą nebuvo apskaičiuotas poreikis, kiek gyventojų gali neprisijungti ir kodėl.
Nėra net nustatytų aglomeracijos – geriamojo vandens tiekimo teritorijos ribų. Todėl pačiame Panevėžio mieste tuos 98 proc. tikrai esame pasiekę, bet ne priemiestyje“, – aiškino S.Venckus.
Buvo įvaryti į kampą
Pasak įmonės „Šiaulių vandenys“ vadovo Jono Matkevičiaus, Šiauliuose apie 80 proc. individualių namų gyventojų prisijungė prie nutiestos infrastruktūros.
Tad sankcijų pavyko išvengti, tačiau nerimo – ne.
„Teko padirbėti su miestiečiais – aiškinti, kodėl būtina prisijungti. Buvo ir tokių, kuriems išsimokėtinai klojome vamzdynus. Juk prievartos šiuo atveju negalėjo būti.
Tačiau utopija yra reikalavimas, kad visi iki vieno namų savininkai, prie kurių sklypo atsirado infrastruktūra, ja imtų naudotis“, – kalbėjo J.Matkevičius.
Jo teigimu, vandentvarkininkai buvo įspeisti į kampą, nes neturėjo galimybės rinktis.
Aplinkos projektų valdymo agentūra projektų finansavimo sutartis pasirašydavo tik tokiu atveju, jei jose numatyta prijungti visus aglomeracijoje esančius individualius namus.
„Tai yra neįmanoma. Vieni emigravo ir paliko tuščius namus, kitur – tušti sklypai, trečiuose nebeliko šeimininkų. Ketvirti tiesiog nesileido į kalbas, esą ir taip vanduo šulinyje geras. O baudos už netvarkomas nuotekas jų negąsdina“, – kalbėjo J.Matkevičius.
Programa nesuveikė
Kai kurios vandentvarkos įmonės gavo pinigų iš savivaldos, kad prie centralizuotų tinklų prijungtų socialiai remtinų žmonių būstus. Tačiau visoje Lietuvoje pagal šią schemą prijungta vos pora dešimčių būstų.
„Tai buvo Aplinkos ministerijos sumanymas, kuriam buvo skirtas milijonas eurų. Savivaldybės skelbė konkursus kanalizacijos išvadui nuo namo iki sklypo ribos nuvesti.
Šiauliuose tai buvo daryta dusyk, tačiau abu kartus konkursas žlugo. Būta apie 100 socialiai remtinų asmenų, tačiau pinigų poreikis buvo 5–6 kartus didesnis, nei jų buvo skirta.
Todėl viskas sustojo. Tokie projektai pakibo ir Vilniuje, ir Klaipėdoje, tik Kaune tai pavyko“, – kalbėjo J.Matkevičius.
Pasak S.Venckaus, Panevėžio savivaldybė išvis neteikė paraiškos, nes buvo akivaizdu, kad pinigų tam buvo skirta labai mažai.
Teisės aktas – pakeliui
Pernai atsirado ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisų projektas, numatantis naujų prievolių vandens tiekėjams.
Svarbiausias – nutiesti vamzdžius iki pat individualaus namo sienos. Šį projektą imsis lukštenti Seimas, o vandentvarkininkai jau dabar skaičiuoja jo skyles.
Įdomiausia, kad privačiame sklype atsidurs savivaldybės įmonių turtas. Mat nei elektros kabelių, nei dujų vamzdynų valstybės įmonės už savo lėšas nekloja privačiose valdose – tiktai valstybės žemėje.
Jei būtų priimtas toks įstatymas, vandentvarkininkams tektų pakloti vamzdžius privačiame sklype ir dar padovanoti juos savininkui.
„Kaip jaustis gyventojams, kurie už savo lėšas privedė vandentiekį nuo sklypo ribos, o kitiems tai bus padaryta veltui? Be to, ar bus naudos? Galima nutiesti vamzdį iki namo pamato, tačiau ką daryti, jei žmogus neturi pinigų net klozetui pasistatyti?“ – svarstė „Aukštaitijos vandenų“ vadovas S.Venckus.
Pasak pašnekovų, infrastruktūros kaina priklauso nuo daugybės veiksnių, pavyzdžiui, kokią dangą reikia ardyti ir atkurti. Taigi metras vamzdynų gali atsieiti ir kelias dešimtis, ir net kelis šimtus eurų.
Siekia paskatinti žmones
Dar pradėjus rengti įstatymo pataisas tuometė Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė yra sakiusi, kad galvojama apie įvairius žmonių skatinimo būdus, pavyzdžiui, nemokamą prisijungimo projektą, galimybę už prijungimą išsimokėti, galvojama ir apie investicijų kompensavimo mechanizmas.
Numatomos pareigos ir patiems gyventojams. Jie bus įpareigoti jungtis prie infrastruktūros, o to nepadariusiems per nustatytą laikotarpį grės sankcijos.
Taip pat numatyta, kad būsto savininkai bus įpareigoti jungtis prie centralizuotos nuotekų surinkimo sistemos, jeigu tik ji bus nutiesta. O tam, kad kontrolė būtų geresnė, bus sukurtas individualių nuotekų tvarkymo sistemų registras.
Patarė pirmiausia gerai suskaičiuoti
Bronius Miežutavičius
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas
„Lietuvoje dar 2006 metais priimant Geriamojo vandens įstatymą buvo užsimota iki 2015 metų net 95 proc. visų šalies gyventojų aprūpinti centralizuotai tiekiamu vandeniu. Tada valstybė davė komandą savivaldybėms – buvo parengti plėtros planai, gauta lėšų investicijoms.
Niekas neaiškino, kad pirmenybė turi būti skirta miestams. Tačiau kol infrastruktūra buvo plečiama, kaimai ir miesteliai ištuštėjo. O 2017 metais paaiškėjo, kad pinigai naudoti nesaikingai.
Jau tada reikėjo sutvarkyti infrastruktūrą miestuose ir priemiesčiuose, kuriuose plyti tankiai apgyvendintos sodininkų bendrijos. Bet to nebuvo padaryta.
Dabar būtų prasminga nustatyti problemos dydį – tiksliai nustatyti aglomeracijų ribas ir taip susiaurinti plėtros planus. Taip pat suskaičiuoti, kiek tose teritorijose yra individualių namų, kiek jų neturi centralizuoto vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo, o kiek tiesiog negali prisijungti, nes neturi pinigų.
Laikas išsiaiškinti, kiek yra aplinkos teršėjų, kurie teturi nuotekų išgriebimo duobes arba technologiškai netinkamus valymo įrenginius.
Tuomet bus galima skaičiuoti lėšas. Vamzdynams nuo sklypo ribos iki namo atvesti reikės milijonų eurų, tačiau vandens tiekėjai jų neturi.
Pagal ES finansuojamus projektus dengiama 50 proc. išlaidų, visa kita turi skirti įmonės. O kaip sukaupti lėšų, jei neleidžiama sąnaudų įskaičiuoti į paslaugų kainą?“
